Georg Wilhelm Friedrich Hegel

Hegel Georg Wilhelm Friedrich (Georgas Vilhelmas Frydrichas Hgelis) 1770 08 27Stuttgart 1831 11 14Berlynas, vokiečių filosofas.

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

Filosofiją ir teologiją studijavo Tübingene. 1801–08 dėstė Jenos universitete; profesorius (1805). 1808–15 Niurnbergo gimnazijos direktorius. Nuo 1816 Heidelbergo, nuo 1818 – Berlyno universiteto profesorius. G. W. F. Hegelio filosofija yra paskutinis vokiškojo idealizmo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. G. W. F. Hegelis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.

Filosofijos ir mąstymo samprata

Filosofijos objektas yra absoliutas, kurį G. W. F. Hegelis tapatino su Dievu ir vadino absoliučiąja idėja, pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik grynajame mąstyme, todėl filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. Filosofija yra mąstymas, kurio negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios, apriorinės, tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis (save išskleidžiančiomis mintimis). G. W. F. Hegelio filosofijoje šis sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. Filosofija galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą.

Filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio portretas (dailininkas J. Schlesingeris, aliejus, 1831, Senoji nacionalinė galerija Berlyne)

Pažinimas neieško bendrybių, nes jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas turi būti turiningas. Pasak G. W. F. Hegelio, mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis konkretumas yra ne tiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, pripildanti mintis. Mokslas yra konkretesnis už stebėjimą. Mąstymo (kaip ir visko pasaulyje) judėjimo principas yra dialektika, pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas – tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atsiskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą G. W. F. Hegelis vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (tezė–antitezė–sintezė) pakopomis; triada yra G. W. F. Hegelio filosofijos kūrimo principas. Mąstymas yra subjekto ir objekto tapatybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė.

Absoliučios idėjos samprata

Filosofijos ir religijos objektas (absoliutas) sutampa, todėl absoliutų žinojimą G. W. F. Hegelis apibūdino kaip Dievo savimonę žmoguje. Šio žinojimo etapai yra Dievo būtis iki pasaulio sukūrimo, Dievo susvetimėjimas materialiame kūrinių pasaulyje ir Dievo sugrįžimas iš savo kūrinių į save patį, savęs mąstymą. Absoliučios idėjos sklaidą atitinka G. W. F. Hegelio filosofijos trys dalys: logika (ontologija), gamtos filosofija ir dvasios filosofija. Logikos objektas yra absoliuti idėja pati savaime, nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje. Ji išskleidžia grynąjį absoliuto turinį, yra grynasis mąstymas. G. W. F. Hegelio logika peržengia formaliosios logikos ribas – neapsiriboja mąstymo formomis, bet siekia atskleisti vidinį, savaiminį jo turinio plėtojimąsi, yra dialektinė (arba spekuliatyvioji) logika. Joje G. W. F. Hegelis absoliučią idėją išdėstė kaip vieną iš kitos kylančių mąstymo kategorijų seką, kurių įrodymas yra pati jų sisteminė vienybė. Logikos, kaip pradinio idėjos sklaidos etapo, įteisinimas suteikė jo filosofijai loginio idealizmo ir panlogizmo pavadinimus. G. W. F. Hegelis gamtos filosofijoje gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopuolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potencijų. Gamtoje slypi prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.

Dvasios filosofija

Dvasios filosofijoje G. W. F. Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas taip pat pereina tris pakopas – subjektyviosios, objektyviosios ir absoliučiosios dvasios. Subjektyviojoje dvasioje žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę. Objektyvioji dvasia – tai tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria žmonių visuomenė. Teisė išreiškia tai, kas visiems privaloma, bet toks išorinis privalėjimas moralėje prieštarauja individualiems įsitikinimams. Prieštaravimas išsprendžiamas antruoju neigimu – dorovėje, kuri yra teisinio turinio ir moralinio įsitikinimo vienybė. Ši sintezė aukščiausią laipsnį pasiekia valstybėje, kurioje subjektas sutampa su substancija, todėl yra dieviškosios prigimties. Absoliuti dvasia yra galutinis absoliučios idėjos savęs įsisąmoninimas, jos sugrįžimas prie tikrojo, loginio, turinio.

Absoliučios dvasios formos yra menas, religija, filosofija. Mene absoliuti idėja pasirodo dar neadekvačiu jusliniu pavidalu, gali būti stebima materijoje. Religijoje ši idėja įsivaizduojama kaip anapusinė asmenybė, kuri yra Dievas ir žmogus kartu. Vaizdinys, kaip ir jutimas, taip pat yra baigtinių daiktų pagavos būdas, susijęs su patyrimu. Nors religija nukreipta į neribotą, begalinį objektą (Dievą), bet vaizduotė jo negali aprėpti. Idėja savo prigimtimi yra begalinis turinys, o jutimas ir vaizdinys, kaip formos, dar yra priklausomi nuo baigtiniams daiktams būdingo ribotumo, todėl iš jo visiškai išsilaisvinti nepajėgia nei menas, nei religija. Tik filosofijoje idėjos turinys jau yra mąstomas – pažįstamas jam adekvačiu būdu. Filosofija yra absoliučios dvasios viršūnė. Filosofija pranašesnė už religiją tuo, kad gali suprasti ir save, ir religiją. Tik filosofija leidžia tiksliai apibrėžti šių dvasinės veiklos formų santykius ir šalinti galimą ar esamą jų susipriešinimą. Filosofija paverčia minčių išraiškomis tą visuotinį absoliutų turinį, kuris kita (vaizdinio) forma jau slypi religijoje ir teologijoje. Filosofija, kaip absoliučios dvasios aukščiausia forma, įgyvendina galutinį visos G. W. F. Hegelio filosofijos tikslą – absoliuto (Dievo) savimonę. Pasaulinio proto galia turi ir savo laikinį, istorinį, matmenį, nes protingumas visuotinėje istorijoje reiškėsi žmonių veiksmais.

Istorijos filosofija

Istorijos filosofijoje G. W. F. Hegelis teigė, kad istorijos pagrindas, tikrasis jos subjektas yra protas, nes tik jis valdo pasaulį. Protas yra visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis vidinis veiksnys. Galiausiai protas sutampa su pačia istorijos tikrove; tuo pagrįstas G. W. F. Hegelio teisės filosofijos teiginys, kad visa, kas tikra, yra protinga, ir visa, kas protinga, yra tikra. Istorija yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas, todėl G. W. F. Hegelis pirmenybę teikė ne idealui, o tikrovei. Protas nesitenkina idealu, yra toks stiprus, kad pats įsigali tikrovėje. Žmonės, savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus, dažniausiai jų nesuvokia, vadovaujasi asmeninio pobūdžio motyvais. Individualios žmonių laimės kategorija pačiai istorijai nepritaikoma. Tik vadinamieji herojai yra arčiau pasaulinio proto tikslų, galbūt todėl jų likimas dažniausiai būna tragiškas.

G. W. F. Hegelio filosofijos pagrindiniai bruožai ir įtaka

G. W. F. Hegelio filosofija yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis. Tai didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G. W. F. Hegelio idėjas toliau plėtojo hėgelizmas ir neohėgelizmas. Jo filosofiją interpretavo S. Kierkegaard’as, K. Marxas, M. Heideggeris, H.-G. Gadameris ir kiti.

Svarbiausi veikalai

Parašė veikalus Dvasios fenomenologija (Phänomenologie des Geistes 1807, lietuvių kalba 1997), Logikos mokslas (Wissenschaft der Logik 2 t. 1812–16), Filosofijos mokslų enciklopedija (Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften 1817), Teisės filosofijos apmatai (Grundlinien der Philosophie des Rechts 1820, lietuvių kalba 2000). Po G. W. F. Hegelio mirties jo mokiniai išleido istorijos (Istorijos filosofija, lietuvių kalba 1990), religijos filosofijos, filosofijos istorijos (Filosofijos istorijos paskaitos, lietuvių kalba 3 t. 1999–2001), estetikos paskaitas.

L: A. Gulyga Hėgelis Vilnius 1984; R. M. Vabalaitė Georgo Hegelio etika Vilnius 2001; H.-G. Gadamer Hegels Dialektik: Sechs hermeneutische Studien Tübingen 1980; C. Taylor Hegel Cambridge 1993; Hegels Philosophie der subjektiven Geistes Berlin 2001.

1874