Giovanni Anselmo

G. Anselmo. Be pavadinimo / Veidrodis (į sieną nusuktas veidrodis, medvilnė, 1968, G. Anselmo archyvas Turine)

Anselmo Giovanni (Džovanis Ansemas) 1934 08 05Borgofranco d’Ivrea (Pjemontas) 2023 12 18Turinas, italų menininkas. Savamokslis. Skurdžiojo meno atstovas (vienas nuosekliausių šio judėjimo menininkų). 1959–64 kūrė tapybą, 1965 pasuko link konceptualiojo meno. Daugiausia kūrė minimalios plastinės raiškos skulptūrinius objektus iš paprastų, kuklių medžiagų. Naudojo akmenį, medį, pjuvenas, metalą (masyvius strypus, foliją ar ploną vielą), organinį stiklą, medvilnę, jūros kempinę ir kita; į kūrinius įterpdavo gatavų kasdienių daiktų ar jų detalių (skardinį kibirą, stiklinę, magnetinę kompaso rodyklę, gulsčiuką, elektros lemputę), pasitelkdavo prietaisų (projektorių). Skulptūras kartais derindavo su tapyba (Ultramarino link, arba Į užjūrį / Verso oltremare 1984), iš kūrinių sudarydavo instaliacijas (Vaizdas į užjūrį, kur žvaigždės priartėja 2001). Dažnai kurdavo to paties kūrinio versijas pritaikydamas jas vis kitai erdvei.

G. Anselmo savo kūriniuose siekė perteikti nematerialią dimensiją, padaryti juntamus tokius dalykus kaip kryptis, įtampa, svoris, trauka, energija, laikas, kismas. Juose svarbu detalės ir visumos, baigtinio ir begalinio, matomo ir nematomo santykis; jie tarsi tiltas tarp kasdienės žmogiškos patirties ir kosminės didybės. Kartais viename kūrinyje menininkas jungdavo labai skirtingas medžiagas (kūrinys Be pavadinimo 1968, sudarytas iš granito, vario vielos ir šviežių salotų lapų); neretai kūrinių sudedamosios dalys naudojamos taip, kad pačios kurtų tas jėgas, kurias menininkas nori parodyti žiūrovui. Svarbus žiūrovo dalyvavimas: vienas žymiausių G. Anselmo kūrinių Nematoma (1972) visas gali tapti matomas tik tada, kai šviesos srautas, sklindantis iš projektoriaus, nukreipto į tuščią erdvę, susiduria su objektu – per salę judančiu žiūrovo kūnu.

G. Anselmo. Be pavadinimo / Gerianti struktūra (plienas, vanduo, medvilnė, 1968, privati kolekcija)

G. Anselmo kūriniai gerai apgalvoti, kruopščiai atlikti. Sukurti taupiomis, kartais net asketiškomis priemonėmis, jie kupini energijos, įtampos, kartu – ilgesio, švelnios melancholijos. Savo kūryba menininkas rodė, kad dalykai ne visada yra tokie, kokie atrodo; poetiškai ir neįkyriai kvietė žiūrovus įsivaizduoti lėtus, ilgai trunkančius fizinius procesus, giliau susimąstyti apie savo vietą ir būseną pasaulyje, žmogiškosios egzistencijos prasmę laiko ir erdvės begalybės akivaizdoje.

Kiti žymesni kūriniai: Vertikalus (1966), Be pavadinimo (1967), Kryptis (1967–68), Neonas betone (1967–69), Be pavadinimo / Gerianti struktūra, Be pavadinimo / Veidrodis, Sukimas (visi 1968), Kvėpavimas, Trys milijonai metų (abu 1969), Žemės linija (1970), Begalinis (1971), Detalė (1972), Kol žemė orientuojasi (2010). Dar sukūrė subtilių piešinių (kartais derindavo juos su fotokoliažu; Be pavadinimo / Šešėlio teorija 1965), fotografijų (Dešinė pusė 1970).

Parodos

Dalyvavo Venecijos bienalėje (1978, 1980, 1990), tarptautinėje parodoje Documenta (1972, 1982).

Kūriniai muziejuose

Kūrinių turi Nacionalinis moderniojo meno muziejus Paryžiuje, Tateʼo galerija Londone, Moderniojo meno muziejus Niujorke, Nacionalinė dailės galerija Vašingtone, Šiuolaikinio meno muziejus Los Andžele ir kitos institucijos.

G. Anselmo. Trys milijonai metų (antracitas, lempa, valcuota geležis, geležies viela, 1969, Nacionalinis moderniojo meno muziejus Paryžiuje)

Apdovanojimai

Venecijos bienalės Auksinis liūtas (1990).

G. Anselmo parodos Anapus horizonto vaizdas (šiuolaikinio meno muziejus MAXXI Romoje, 2024)