Gentile Giovanni (Džovanis Džentlė) 1875 05 30Castelvetrano 1944 04 15Florencija (nužudytas kovotojų su fašizmu), italų filosofas. Nacionalinės akylųjų akademijos narys (1932), prezidentas (1943).
Išsilavinimas ir veikla
1898 baigė Aukštąją pedagogikos mokyklą Scuola Normale Superiore Pisoje. 1906–14 dėstė filosofiją Palermo, 1914–17 Pisos, nuo 1917 – Romos universitete. 1928–32 Aukštosios pedagogikos mokyklos Pisoje komisaras, nuo 1932 jos direktorius. Nuo 1930 privataus Bocconi universiteto viceprezidentas. 1903 įkūrė literatūros žurnalą La Critica (su B. Croce, kuris, G. Gentileʼi pradėjus propaguoti fašizmą, pasmerkė žurnalą), nuo 1919 leido filosofijos žurnalą Critico della filosofia italiana. 1925 inicijavo Italų enciklopedijos (Enciclopedia Italiana) rengimą, jam vadovavo iki 1943. 1921–43 Italijos karalystės senato narys, 1922–24 švietimo ministras. 1923 įstojo į Nacionalinę fašistų partiją.
Giovanni Gentile
Švietimo reforma
1923 būdamas B. Mussolini vyriausybės ministru įvykdė švietimo reformą. Buvo įvestas privalomas aštuonmetis mokslas, suskirstytas į 3 pakopas. Švietimo sistema tapo labiau hierarchinė ir centralizuota. Tik mokantieji lotynų kalbą galėdavo pasirinkti pilnąją vidurinę mokyklą ar stoti į universitetą. Katalikų tikėjimo mokymas buvo privalomas, didelę reikšmę turėjo filosofija.
Idėjos
Patyrė G. W. F. Hegelio idėjų įtaką, bet manė, kad jo dialektikos idėjos gali būti pritaikytos tik žmogaus mąstymui apibūdinti. Dialektika esą slypi gryname mąstymo akte, dialektinės priešybės egzistuoja tik žmogaus mąstyme ir negali būti patvirtintos už jo ribų. G. W. F. Hegelio valstybės teoriją G. Gentile naudojo fašizmo ideologijai įtvirtinti. Pasak jo, jėga yra teisė, o laisvė – pajungimas. Laisvė sutampanti su valstybės jėga. Kiekviena jėga – moralinė, nes visuomet yra valios išraiška. Vyriausybei svarbiausia įgyti vidinį žmonių sutikimą ir paramą, nesvarbu, kokie argumentai – prievarta ar propaganda – naudojami.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Marxo filosofija (La filosofia di Marx 1899), Pedagogikos, kaip filosofijos mokslo, santrauka (Sommario di pedagogia come scienza filosofica 1912), Hegelio dialektikos reforma (La riforma della dialettica hegeliana 1913), Teisės filosofijos pagrindai (I Fondamenti della filosofia del diritto 1916), Bendroji dvasios kaip grynojo akto teorija (Teoria generale dello spirito come atto puro 1916), Logikos kaip pažinimo teorijos sistema (Sistema di logica come teoria del conoscere 1917), Šiuolaikinės filosofijos ištakos Italijoje (Le origini della filosofia contemporanea in Italia 4 d. 1917–23), Švietimo reforma (La riforma dell’educazione 1920), Estetikos ir literatūros fragmentai (Frammenti di Estetica e Letteratura 1921), Modernizmas ir religijos bei filosofijos santykiai (Il modernismo e i rapporti tra religione e filosofia 1921), Renesanso tyrinėjimai (Studi sul Rinascimento 1923), Meno filosofija (La filosofia dell’arte 1931), Filosofijos įvadas (Introduzione alla filosofia 1933), Manoji religija (La mia religione 1943), Visuomenės kilmė ir struktūra (Genesi e struttura della società, išleista 1946).