gpsbetonis, betonas su gipsine rišamąja medžiaga. Naudojami mineraliniai (paprastai lengvieji) ir organiniai užpildai. Mineraliniai užpildai būna gamtiniai (smėlis, pemza, tufas) ir dirbtiniai (keramzitas, perlitas, agloporitas, šlakas). Dažniausi organiniai užpildai: medienos pjuvenos, drožlės, spaliai, kapoti šiaudai, susmulkintas popierius. Į gipsbetonį paprastai dedama priedų, reguliuojančių jo kietėjimą, sintetinių dervų, silicio organinių junginių, didinančių gipsbetonio atsparumą drėgmei. Gaminamas ir akytasis gipsbetonis, kurio akyta struktūra sudaroma dujodariais. Gipsbetonis greitai kietėja, sukietėjęs būna nedidelio tankio (1000–1400 kg/m3), trapus, nedegus, gerai izoliuoja šilumą ir garsą, lengvai apdorojamas mechaniškai (pjaunant, gręžiant). Gipsbetonis neatsparus drėgmei (kai aplinkos oro drėgnis daugiau kaip 60 %, mažėja jo stiprumas).
Gipsbetonis būna atsparesnis drėgmei, kai į gipsines rišamąsias medžiagas įmaišoma portlandcemenčio ir aktyviųjų mineralinių priedų, kai gipsbetonio paviršius nudažomas hidrofobiniais dažais, aptepamas pastomis. Prireikus gipsbetonis armuojamas (dėl trapumo) medinėmis juostelėmis, kartelėmis, nendrėmis, popieriaus atliekomis, kartonu, stiklo plaušu ar kitomis pluoštinėmis medžiagomis. Plieninė armatūra gipsbetonyje sparčiai rūdija, todėl ji turi būti apsaugota antikorozine danga. Gaminiai iš gipsbetonio formuojami liejimo, vibravimo, presavimo ar valcavimo būdu, džiovinami karštu (110–130 °C temperatūros) oru. Iš gipsbetonio gaminamos pertvarų plokštės, apdailos lakštai (sausasis tinkas), architektūros detalės, vėdinimo blokai, grindų elementai ir kiti gaminiai sausoms vidaus patalpoms.
puošybos elementas iš gipsbetonio