Günter Krämer

Krämer Günter (Giunteris Krmeris) 1940 12 02Neustadt (Reino krašto–Pfalco žemė), vokiečių dramos ir muzikinio teatro režisierius, operos dramaturgas.

Išsilavinimas ir veikla

Baigė Heidelbergo universitetą (vokiečių kalbą ir literatūrą), Freiburgo universitetą (istoriją ir filosofiją; čia mokydamasis vaidino studentų teatre). Kurį laiką dirbo mokytoju, režisieriaus asistentu Heseno valstybiniame teatre Wiesbadene. 1973–75 buvo Hannoverio valstybinio teatro, 1975–79 Berlyno valstybinio teatro režisierius, 1980–84 Stuttgarto valstybinio teatro vyresnysis režisierius, 1984–89 Bremeno teatro Vaidybos departamento vadovas, 1990–91 Kölno miesto teatro meno vadovas, 1995–2002 generalinis direktorius.

Günter Krämer

Dramos teatro spektaklių režisūra

Pastatė dramos spektaklių pagal klasikinę dramaturgiją: A. Čechovo Dėdė Vania (1973), Žuvėdra (1982, 1987), A. Strindbergo Panelė Julija (1974), Mirties šokis (1980), C. Goldoni Kjodžos kivirčai (1974, 1977), W. Gombrowicziaus Ivona, Burgundo kunigaikštytė, G. Büchnerio Voicekas (abu 1974), S. Mrożeko Emigrantai (1975), F. Schillerio Marija Stiuart (1977, 1982), F. Wedekindo Lulu (1981), Senekos Edipas (1982), W. Shakespeareʼo Ričardas III (1987), B. Brechto Opera už tris skatikus (1987), Geras žmogus iš Sezuano (1994), E. Albeeʼio Kas bijo Virginijos Woolf? (su Ingrida Andree, g. 1931, 1992), H. Ibseno Heda Gabler (1998). Režisavo šiuolaikinių dramaturgų pjesių (Th. Bernhardo Boriso šventė 1977), tarp jų – pasaulinių premjerų: Tankredo Dorsto (1925–2017) Vila (1980), Friederike’s Roth (g. 1948) Kelionė į Vartburgą (1982), Vienintelė istorija (1985).

Operos teatro spektaklių režisūra

Nuo 9 dešimtmečio režisavo daugiausia operos spektaklius (kaip operos režisierius debiutavo 1985 E. Křeneko operos Karolis V spektakliu), jų pastatė daugiau kaip 40. Kūrė spektaklius žymiausiuose Vokietijos (Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Berlyno valstybinėje operoje, Hamburgo valstybinėje operoje) ir kitų šalių (Metropolitan Opera Niujorke, Paryžiaus nacionalinėje operoje, Vienos valstybinėje operoje, La Fenice Venecijoje) operos teatruose, festivaliuose (Zalcburgo, Bregenzo). Bendradarbiavo su žymiausiais 20 a. antros pusės–21 a. pradžios dirigentais: Z. Mehta, M. Armiliato, Simone Young (g. 1961), Giampaolo Maria Bisanti (g. 1972); dainininkais D. Chvorostovskiu, R. Vargasu, A. Netrebko, Simonu Keenlysideʼu (g. 1959), Lisette Oropesa (g. 1983).

G. Krämer. G. Verdi operos Don Karlas spektaklio scena (2016, scenografas Herbertas Schäferis, kostiumų dailininkė Isabel Ines Glathar, iš kairės: Don Karlas – Adamas Diegelis, Rodrigas – Valdis Jansonas, Elizabetė Valua – V. Miškūnaitė; Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras)

Svarbiausi operos spektakliai: E. W. Korngoldo Miręs miestas, L. Janáčeko Katia Kabanova (abu 1986), F. Schrekerio Paženklintosios (1987), C. M. von Weberio Laisvasis šaulys (1989), K. Weillio zongų opera Mahagonijos miesto suklestėjimas ir nuopuolis (1990), R. Wagnerio tetralogija Nybelungo žiedas (1992–93, 2009–10), Tristanas ir Izolda (1998), G. Verdi Traviata (1993), Nabukas (2002), W. A. Mozarto Užburtoji fleita (1997), Don Žuanas (2005), Tito gailestingumas (2010), G. Puccini Turandot (2004). Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė operų spektaklius J. F. F. É. Halévy Žydė (2004), G. Verdi Don Karlas (2016, Auksinis scenos kryžius 2017). Režisavo muzikinio teatro spektaklių televizijos ekranizacijoms.

G. Krämerio režisuotiems operos spektakliams būdinga siužeto dekonstrukcija, režisierius kuria ir kaip dramaturgas. Operos veiksmas dažnai perkeliamas į originaliai architektūriškai suprojektuotą ir tuo pačiu abstrahuotą veiksmo vietą, atliepiamos šių dienų aktualijos, naudojamos nuorodos į šiuolaikinę ir populiariąją kultūrą.

3227