gynýbos mechanzmai, ego gynybos mechanizmai, pschikos gynýba, nevalingi, iracionalūs psichinės gynybos būdai, kuriuos žmogus taiko Αš vaizdo pastovumui palaikyti iškreipdamas tikrovę. Gynybos mechanizmai pašalina arba sumažina nerimą, kilusį suvokus konfliktą, apsaugo nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo, vidinių konfliktų. Svarbiausi gynybos mechanizmai: regresija (žmogus vaikiškai elgiasi įtemptose, ypač atsakingose situacijose, nesąmoningai siekdamas užuojautos ar versdamas kitus išspręsti jo problemas, pavyzdžiui, susirgęs kaip vaikas prisiriša prie jį gydančio žmogaus, nes taip lengviau ištverti ligą), išstūmimas (iš sąmonės pašalinami savajam Aš nepriimtini ir nemalonūs jausmai, troškimai, norai, mintys, pavyzdžiui, žmogus gali užmiršti artimo bičiulio gimtadienį, nes tas neseniai jį buvo įžeidęs), sublimacija (nepriimtinų potraukių, pirmiausia seksualinių ir agresinių, pakeitimas socialiai priimtinais ar net naudingais, pavyzdžiui, kaltės jausmą keliantis seksualinis potraukis gali virsti menine ar moksline kūryba), atvirkštinis reagavimas (stiprios neįsisąmonintos elgesio, jausmų tendencijos pakeičiamos priešingomis, galinčiomis padėti žmogui socialiai nepriimtinus poreikius pakeisti priimtinais, pavyzdžiui, neįsisąmoninta neapykanta paverčiama demonstratyvia meile), projekcija (siekimas kitiems žmonėms priskirti savo negatyvius bruožus, jausmus, elgesio motyvus, pavyzdžiui, žmonės, kurie piktai kalba apie kitus, dažnai patys yra pikti), perkėlimas (emocijos, kurias sunku sau pripažinti ar nėra galimybių jų išreikšti, nukreipiamos į kitą priimtinesnį objektą, pavyzdžiui, mokytojo apibartas moksleivis gali perkelti savo pyktį į mylimą augintinį), racionalizacija (siekimas išsaugoti savigarbą sukuriant pateisinamus aiškinimus ir nuslepiant tikrąsias poelgio priežastis, pavyzdžiui, mėgėjas išgerti gali sakyti, kad geria bendraudamas su draugais), kompensacija (žmogus savo realius ir įsivaizduojamus trūkumus ir nevisavertiškumo jausmą kompensuoja laimėjimais kokiose nors kitose gyvenimo srityse arba svajodamas, pavyzdžiui, jaunuolis, išgyvendamas, kad nėra pakankamai fiziškai stiprus, gali visą dėmesį sutelkti į intelektinę veiklą) ir kiti.
Gynybos mechanizmų terminą pirmą kartą 1894 pavartojo ir kaip psichikos reiškinį moksliškai pagrindė austrų psichologas S. Freudas. Psichoanalitikai teigia, kad nerimas kyla, kai ego nesuderina id potraukių ir superego kaltinimų. Tada žmogus, kuris išgyvena nevisavertiškumo jausmą, grėsmę savo asmenybės vertei ir reikšmei, nesąmoningai naudoja gynybos mechanizmus, iškreipiančius tikrovės suvokimą, bet atkuriančius ego pusiausvyrą. Kitų asmenybės teorijų šalininkai pabrėžia, kad gynybos mechanizmai kyla dėl Aš struktūros prieštaravimų, o gynybos mechanizmų tikslas – suderinti realų sąmonės turinį ir Aš vaizdo pastovumą, išsaugoti savigarbą ir išvengti skaudžių išgyvenimų. Pernelyg stiprūs gynybos mechanizmai rodo negebėjimą pripažinti tikrovės, trukdo žmogui sėkmingai bendrauti ir veikti, visiškai realizuotis gyvenime. Vieno ar kito gynybos mechanizmo atskleidimas gali dar labiau padidinti gynybiškumą. Gynybiškumo mažinimas yra lėtas ir laipsniškas procesas, per kurį žmogui padedama susikurti realų teigiamą požiūrį į save, mokoma naujo, situaciją atitinkančio reagavimo.