gyvūnjos žemlapiai, zoogeogrãfiniai žemlapiai, gamtiniai žemėlapiai, kuriuose vaizduojama gyvūnijos geografinis pasiskirstymas, jo dėsningumai ir ryšys su geografine aplinka. Svarbiausi tipai: gyvūnų rūšių geografinio pasiskirstymo, jų skaičiaus kitimo (laiko ir vietos atžvilgiu), migracijos krypčių, verslinės ir sportinės medžioklės plotų, žolinių augalų ir medžių kenkėjų, vietovės įvertinimo gyvūnijos gausumo požiūriu, gyvūnijos apsaugos, teritorijos zoogeografinio rajonavimo. Apie 1960 sudaryti zoocenozių žemėlapiai, pateikiantys kompleksinę fizinės geografijos sąlygų charakteristiką (augalijos, dirvožemių) gyvūnų rūšių arealuose. Gyvūnijos žemėlapiams sudaryti naudojami šie kartografavimo metodai: kokybinio fono (gyvūnų rūšių paplitimui žymėti), taškų (gyvūnų koncentracijos vietoms žymėti), kartogramos ir kartodiagramos (gyvūnijos ištekliams ir struktūrai vaizduoti), judėjimo linijų (migracijai apibūdinti).
Lietuvoje 1971 išleistas A. Mačionio sudarytas Lietuvos TSR gyvūnijos žemėlapis (mastelis 1:300 000). Jame pateiktas 15 rūšių žinduolių, 13 rūšių paukščių ir 9 rūšių žuvų paplitimas. Žinduoliai suskirstyti į 4 grupes: miškų, prie vandens gyvenantys, kultūrinio vietovaizdžio ir aklimatizuoti žinduoliai, paukščiai – į 6 grupes: miškų ir krūmynų, pievų ir pelkių, vandens pakraščių, vandens, kultūrinio vietovaizdžio ir Lietuvoje apsilankantys, bet neperintys paukščiai, žuvys suskirstytos į 4 grupes: stovinčių vandenų, upių, praeives ir jūrų žuvis.