Hãgos taikõs konfereñcijos (1899, 1907), pirmosios pasaulinio lygio diplomatinės konferencijos, padėjusios pagrindus tarptautinei diplomatijai, tarptautinės teisės kodifikavimui ir tarptautinių organizacijų (Tautų Sąjungos, Jungtinių Tautų) formavimuisi. Iniciatorius – Rusijos caras Nikolajus II, globėja – Nyderlandų karalienė Vilhelmina.
1899 Hagos taikos konferencijoje dalyvavo 26 valstybių atstovai. Pirminio konferencijos tikslo – nusiginklavimo ir ginkluotės ribojimo klausimai (labiausiai to pageidavo Rusija) – dėl dalyvių prieštaringų interesų nebuvo pasiekta. Konferencijoje priimtos 3 svarbiausios konvencijos Dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (Lietuva ratifikavo 2004), Dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, Dėl 1864 Ženevos konvencijos „Dėl sužeistųjų apsaugos taikymo jūrų kare“ ir 3 deklaracijos.
1907 Hagos taikos konferencijoje dalyvavo 44 valstybių atstovai. Jie pagal ankstesnes konvencijas priėmė 13 naujų. Buvo priimta ir deklaracija dėl sviedinių ir sprogstamųjų medžiagų mėtymo iš oro balionų uždraudimo. Hagos taikos konferencijos svarbiausi rezultatai: sukurti taikaus ginčų sprendimo tarptautinėje teisėje reglamentavimo pagrindai, tarptautiniu lygiu pradėta reglamentuoti valstybių teisė naudoti karinę jėgą, kodifikuota dauguma karo įstatymų ir papročių, t. p. įtvirtintas didelius sužalojimus arba beprasmes kančias keliančių tam tikrų ginklų naudojimo draudimas. 1916 buvo numatyta sušaukti trečiąją Hagos taikos konferenciją, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo ji neįvyko.
73