hairènai (arm. hajeren), armėnų senosios poezijos ir tautosakos žanras; lyrinės dainos arba giesmės, parašytos besikaitaliojančiomis 7 ir 8 skiemenų eilutėmis, surimuotomis jambu ir anapestu. Ankstyviausi gedulingos, religinės, moralistinės, filosofinės, meilės tematikos hairenai užfiksuoti 10 a. Grigaliaus Narekiečio ir kitų garsių viduramžių poetų rankraščiuose. Išlikę 13 a. anoniminių autorių hairenai daugiausia pasaulietiškos, meilės tematikos, humoristiniai, pašiepiantys ydas, skirti linksmintis, gusanų atliekami su muzikos akompanimentu. Vėliau plito elegiški klajonių, tėvynės ilgesio motyvai, iš jų susiklostė specifinis dainos žanras, vadintas antuni (armėnų kalba benamis). Iki 19 a. hairenų rinkiniai platinti rankraščiais, išlaikyta ir gyvo atlikimo tradicija. Didžiausias hairenų, kurių autorystė klaidingai buvo priskirta Nahapetui Kučakui, rinkinys išleistas 1882.
2275
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.