Hans-Georg Gadamer

Gadamer Hans-Georg (Hansas Georgas Gãdameris) 1900 02 11Marburg 2002 03 13Heidelberg, vokiečių filosofas. Vienas filosofinės hermeneutikos pagrindėjų. Habil. dr. (1929). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1975).

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

1922 baigė Marburgo universitetą. Nuo 1923 lankė E. Husserlio ir M. Heideggerio paskaitas Freiburgo universitete. 1929–38 dėstė Marburgo ir Kölno, 1939–47 – Leipcigo (nuo 1945 Filosofijos fakulteto dekanas, 1946–47 rektorius), 1947–49 – Frankfurto prie Maino, 1949–68 – Heidelbergo universitete (Filosofijos katedros vedėjas); profesorius (1937). 1969–72 Heidelbergo mokslų akademijos prezidentas. 20 a. 9–10 dešimtmetyje dėstė Filosofijos tyrimų institute Neapolyje.

Filosofijos bruožai

Remdamasis M. Heideggeriu sukūrė savitą filosofinės hermeneutikos koncepciją (svarbiausias veikalas – Tiesa ir metodas: Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai / Wahrheit und Methode: Grundzüge einer philosophischen Hermeneutik 1960, lietuvių kalba 2019), polemizavo su J. Derrida, domėjosi filosofavimo antropologiniais pagrindais (su P. Vogleriu sudarė antologiją Naujoji antropologija / Neue Anthropologie 7 t. 1972–75).

Supratimo koncepcija

Analizavo supratimo galimybės sąlygą, siekė parodyti, kad su moksline veikla siejamas pažinimo metodas nėra universalus. H.-G. Gadamerio teigimu, kultūrinė istorinė tradicija atskleidžia patyrimo tris būdus, kurie susiklostė žmogaus santykiuose su pasauliu – estetinį, istorinį ir kalbinį. Šių žmogaus būties aspektų sklaidą H.-G. Gadameris išrutuliojo iš G. W. F. Hegelio, F. D. E. Schleiermacherio, W. Dilthey, E. Husserlio ir M. Heideggerio filosofinių koncepcijų kritikos, bet pritarė M. Heideggerio minčiai, kad supratimą reikią nagrinėti ne kaip pažintinį veiksmą, o kaip buvimo būdą. H.-G. Gadamerio požiūriu, tiesa humanitariniuose moksluose pasiekiama ne remiantis metodu, o deramai įsisąmoninant patirtį, kuri esanti baigtinė, bet atverianti naujos patirties ir supratimo galimybę.

Hans-Georg Gadamer

Meno filosofija

Naudojantis estetine meno kūrinių kalba jam pavyko supratimo įžvalgą nukreipti į savipratą. Meno kūrinys, anot jo, visuomet gali pasirodyti esantis istorinė duotybė ir būti galimas mokslinio tyrimo objektas, bet jis kaba taip, kad tam išreikšti sąvokų nepakanka. Meno teikiama patirtis yra artima tai, kuri įgyjama žaidimo ir vaidinimo (Spiel) veikloje, ypač ritualuose. H.-G. Gadamerio teigimu, meno kūrinio paskirtis ne teikti malonumą ir žadinti pasigėrėjimą, o atskleisti būties tiesą.

Filosofinė hermeneutika

H.-G. Gadamerio filosofinėje hermeneutikoje vertingiausia yra tai, kad jam pasisekė įtikinamai paaiškinti, jog tarp tiesos ir metodo egzistuoja tam tikra nedermė, nes kiekviename teiginyje slypi neišsakytos prielaidos, išankstiniai prietarai (Vorurteile), nuostatos ir sprendimai. Suvokus šias prielaidas ir dialogo-pokalbio kontekstą galima teisingai suvokti teiginius. Supratimas kyla iš interpretatoriaus tikslų, išgyvenimų, intencijų bei objektų ir gali vykti skirtingais prasmių susidarymo būdais. H.-G. Gadameris iškėlė hermeneutikos universalumą ir reikšmę ne tik filosofiniam mąstymui, bet ir socialiniams bei humanitariniams mokslams, išsamiausiai išnagrinėjo supratimo problemą ir atvėrė perspektyvą išvengti racionalumo absoliutinimo teorijoje ir praktikoje.

Kiti veikalai

Kiti svarbesni veikalai: Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė (Die Aktualität der Schönen: Kunst als Spiel, Symbol und Fest 1977, lietuvių kalba 1997), Teorijos pagyrimas (Lob der Theorie 1983), Europos paveldas (Das Erbe Europas 1989), Apie sveikatos slėpingumą (Über die Verborgenheit der Gesundheit 1993), Filosofijos pradžia (Der Anfang der Philosophie 1996), Hermeneutiniai metmenys (Hermeneutische Entwürfe 2000), Platono dialektinė etika: „Filebo“ fenomenologinės interpretacijos (Platos dialektische Ethik: Phänomenologische Interpretationen zum Philebos 2000), studijos Estetika ir hermeneutika (Ästhetik und Hermeneutik, išleista 1964), Filosofija ir literatūra (Philosophie und Literatur, išleistta 1981), Tekstas ir interpretacija (Text und Interpretation, išleista 1983), Destrukcija ir dekonstrukcija (Destruktion und Dekonstruktion, išleista 1985), Apie ritualo ir kalbos fenomenologiją (Zur Phänomenologie von Ritual und Sprache, išleista 1992; visos lietuvių kalba išleistos 1999).

R: H.-G. Gadamer Istorija. Menas. Kalba / sud. A. Sverdiolas Vilnius 1999; M. Heidegger, H.-G. Gadamer Meno kūrinio ištaka Vilnius 2003. L: A. Sverdiolas Hermeneutinės filosofijos studijos 2 kn. Vilnius 2002–03; J. Grondin Filosofinės hermeneutikos įvadas Vilnius 2003; P. C. Lang Hermeneutik. Ideologiekritik. Ästhetik. Über Gadamer und Adorno sowie Fragen einer aktuellen Ästhetik Frankfurt am Main 1981; H. H. Kögler Die Macht des Dialogs. Kritische Hermeneutik nach Gadamer, Foucault und Rorty Stuttgart 1992.

384