hegzãmetras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas), antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė. Jos paskutinė pėda dviskiemenė, kai antras skiemuo trumpas – katalektinė. Pvz., ⏔/ ⏔/ ⏔/ ⏔/ ⏔/– ⏓. Hegzametro visų pėdų daktiliai gali būti pakeisti spondėjais. Eilutes suskaido sudėtinga cezūrų sistema. Eilutės gali būti išdėstytos astrofiškai arba jungiamos su pentametro eilutėmis į dvieiles strofas (eleginis distichas).
Hegzametro terminą pirmasis pavartojo Herodotas. Seniausi hegzametro pavyzdžiai – įrašai senovės graikų vazose. Vėliau hegzametru buvo kuriamas epas, bukolinė poezija, satyros (romėnų), gnomos, himnai, eleginiais distichais – elegijos ir epigramos. Hegzametro sandarą sugriežtino Kalimachas, vėliau – Nonas. Romėnų poezijoje hegzametru pirmasis rašė Enijus. Romėnų hegzametrui labiau nei graikų būdinga vyriškosios cezūros. Viduramžiais atsirado rimuotas (vadinamasis leoninis) hegzametras (rimuojama eilutės abu puseiliai, susidarę dėl cezūros, arba eilutės 3 nariai, susidarę dėl 2 cezūrų) ir langobardinis hegzametras. Naujųjų amžių hegzametras yra toninis. Metro iktai sutampa su žodžių kirčiais, vietoj daktilių ir spondėjų vartojami daktiliai ir chorėjai, eilutę sudaro 13–17 skiemenų, 6 kirčiai, pirmasis skiemuo dažniausiai kirčiuotas, eilutę užbaigia adoniškoji kadencija. Pradėtas naudoti hegzametro pakaitas aleksandrinas.
Lietuvių literatūroje pirmieji eilėraščiai, parašyti kiekybiniu (metriniu) hegzametru, – Pakvietimas Lietuvos giminės ir Pakvietimas viešpaties karaliaus (anoniminiai, išspausdinti 1589). Metrotoniniu hegzametru rašė K. Donelaitis (Metai), toniniu hegzametru – L. G. Rėza (eilėraštis Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos 1824), P. Vaičaitis.
3141
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.