hidrolokãcija (gr. hydōr – vanduo + lot. locatio < locus – vieta), povandeninių objektų aptikimas ir jų vietos nustatymas akustiniais signalais (garso arba ultragarso bangomis naudojant hidrolokatorius; akustinė lokacija). Būna aktyvioji ir pasyvioji hidrolokacija. Aktyvioji hidrolokacija pagrįsta akustinių signalų atspindžiu nuo vandenyje esančio objekto. Į vandenį tam tikra linkme spinduliuojami zondojamieji akustiniai impulsai, kurie sutikę kliūtį (objektą) nuo jo atsispindi ir grįžta į išsiuntimo vietą. Pagal akustinių signalų spinduolio kryptingumo diagramos padėtį siuntimo metu randama atsispindinčio objekto kryptis (pelengas). Pagal priimto akustinio impulso vėlinimo trukmę t zonduojamojo impulso atžvilgiu nustatomas nuotolis iki objekto: l = ct/2; čia c – garso greitis vandenyje (apie 1500 m/s). Krypties nustatymo tikslumas priklauso nuo akustinių signalų pluoštelio pločio, o atstumo matavimo tikslumas – nuo impulso trukmės. Kartais nuotolis iki objekto nustatomas matuojant akustinio signalo fazės vėlinimą arba dažnio deviacijos (nuokrypio) skirtumą. Pasyvioji hidrolokacija pagrįsta ieškomo povandeninio objekto skleidžiamų akustinių signalų (triukšmų) užrašymu. Objekto kryptis nustatoma užrašant akustinių signalų, priimtų didelio kryptingumo sukamąja antena, stiprio maksimumą. Dviem antenomis galima nustatyti ir nuotolį iki objekto. Pasyvioji hidrolokacija nustato kryptį į objektą pagal jo skleidžiamus akustinius signalus. Pasyviąja hidrolokacija taip pat nustatoma povandeninio objekto judėjimo trajektorija. Pasyviosios hidrolokacijos principu veikiantys akustinio triukšmo pelengatoriai plačiai naudojami karyboje.
Hidrolokacija naudojamasi navigacijoje nematomoms povandeninėms kliūtims aptikti, okeanologijoje vandenynams tirti, jūros dugnui kartografuoti, nuskendusiems laivams aptikti, karinėje jūrų žvalgyboje, ieškant žuvų telkinių. Hidrolokacija pradėjo kurtis 20 a. pradžioje.