valtinis hidroplanas
hidroplãnas (hidro… + pranc. planer – skraidyti), lėktuvas, galintis kilti nuo vandens paviršiaus ir tūpti bei manevruoti ant vandens paviršiaus, kai bangų aukštis iki 3 metrų. Plūduriuojantį hidroplaną kelia hidrostatinė jėga, įgreitėjant – slystančio liemens, plūdžių, povandeninių sparnų ar vandens slidžių hidrodinaminė ir sparnų aerodinaminė jėgos. Hidroplanai būna valtiniai (turi valties formos korpusą), plūdiniai (turi lėktuvo formos korpusą ir plūdes), amfibijos (turi sausumos važiuoklę ir plūdes); su povandeniniais sparnais arba vandens slidėmis. Sparnai tvirtinami liemens viršuje, o varikliai ant sparnų. Labiausiai paplitę valtiniai hidroplanai, kurių hidrodinaminės ir aerodinaminės savybės iš visų hidroplanų geriausios. Liemeniui tenka visa hidrodinaminė ir hidrostatinė apkrova. Jo forma aptaki, priekis ir galas smailėjantys, priekyje įtaisytas bangolaužis, po dugnu – redanai.
Skersiniai redanai ir šoninės aštrios briaunos gerina dugno hidrodinamines savybes: susidaro vandens srautas, neužpilantis valties šonų. Skersiniam stabilumui gerinti po sparnų galais tvirtinamos plūdės. Valtinio hidroplano skyriai izoliuoti, kad vandeniui patekus į vieną iš skyrių jis negalėtų patekti į kitus. Hidroplanas amfibija turi sausumos važiuoklę, gali kilti nuo sausumos ir vandens paviršiaus ir tūpti ant sausumos arba ant vandens. Labiausiai paplitusios valtinės amfibijos. Kai kyla nuo vandens, tupia ant vandens arba skrenda, sausumos važiuoklė būna įtraukta. Amfibija skersine kryptimi stabilizuojama posparninėmis plūdėmis. Jos hidrodinaminės ir jūrinės charakteristikos panašios į valtinių hidroplanų charakteristikas. Sparnas ir varikliai yra virš vandens paviršiaus, turi ilgesnį važiuoklės stovą. Valtinės amfibijos ne tokios aptakios, sunkesnės negu valtinio hidroplano ar sausumos lėktuvo.
Hidroplanais vandeningose vietovėse skraidinami keleiviai ir kroviniai, žvalgomi žuvų telkiniai jūroje, gesinami miškų gaisrai. Būna ir karinių hidroplanų.