Ignãcas Lojolà (lot. Ignatius de Loyola), Ignotas Lojolà, tikr. Íñigo López de Loyola 1491Loyola (Guipúzcoa provincija) 1556 07 31Roma (1587 palaikai perkelti į Jėzaus bažnyčią), jėzuitų ordino įkūrėjas. Šventasis (1622; šventė – liepos 31).
Veikla
Kilęs iš baskų didikų giminės, tarnavo Kastilijos karaliaus iždininko, vėliau – Navaros vicekaraliaus dvare. 1521 sunkiai sužeistas, gydydamasis apsisprendė tarnauti Dievui. 1523 dalyvavo maldingoje kelionėje į Jeruzalę. 1524–28 studijavo Barselonos, Salamancos universitetuose, 1528–35 filosofiją ir teologiją Sorbonoje. 1537 įšventintas kunigu. Su Pranciškumi Ksaveru ir kitais 1534 įsteigė Jėzaus draugiją, kurią 1540 popiežius Paulius III patvirtino kaip jėzuitų ordiną; nuo 1541 jam vadovavo, sukūrė Konstitucijas. Sakė pamokslus, polemizavo su reformacijos šalininkais. Rūpinosi ordino plėtra įvairiose šalyse, siuntė misionierius į kitus žemynus, įkūrė prieglaudų, mokyklų, 1551 – Romos kolegiją (dabar Grigaliaus universitetas).
Ignacas Lojola (dailininkas J. del Conte, 1556, tapyba, Jėzaus draugijos kurija Romoje)
Ignacas Lojola (dailininkas J. del Conte, 1556, tapyba, Jėzaus draugijos kurija Romoje)
Veikalai
Veikale Dvasinės pratybos (Exercitia spiritualia 1548, lietuviškai 1993) išdėstė moralinius principus, derino askezę ir viešąją veiklą, sukūrė dvasinių pratybų metodą – rekolekcijų prototipą. Parašė apie 7000 laiškų.
Vaizdavimas dailėje
Vaizduojamas vidurinio amžiaus, pliktelėjęs, trumpa tamsia barzda. Vilki jėzuitų drabužius, kartais su knyga rankoje. Atributai – monograma IHS (vaizduojama lentelėje arba atskirai, visada su spinduliais), širdis, erškėčių šakelė. Kareivių, rekolekcijų globėjas.
Atminimo įamžinimas
Apie Ignaco Lojolos atsivertimo kelią pasakojama knygoje Piligrimo pasakojimas (lotyniškai 1548, lietuviškai 1998).
Lietuvoje Ignaco Lojolos vardu pavadinta kolegija (įkurta 2010 Kaune).
2725