ilỹrai (gr. Illyrioi, lot. Illyrii), indoeuropiečių gentys.
Bronzos amžiaus pabaigoje–ankstyvajame geležies amžiuje apsigyveno Balkanų pusiasalio šiaurės vakaruose, nuo Dunojaus vidurupio iki Adrijos jūros (dalmatai, liburnai, japodai, panonai, dezitiatai, pirustai, dardanai, ardiečiai) ir Apeninų pusiasalio pietryčiuose (japigai, mesapai).
Ilyrų gentims vadovavo vyresniųjų taryba ir renkamas vadas. Neretai gentys susivienydavo į ankstyvąjį valstybinį junginį; žymiausias – 3 a. pr. Kr. įkurta kelių genčių federacija, vadinamoji Ilyrijos karalystė (sostinė Škoderis). Romėnai per Ilyrijos karus (229–228, 219, 168–167) šią karalystę nukariavo ir 148 pr. Kr. prijungė prie Makedonijos provincijos. 2–1 a. pr. Kr. romėnai nukariavo ir kitas ilyrų gentis.
Ilyrai garsėjo kovingumu, todėl Romos imperijos laikotarpiu tapdavo legionieriais ar net pretorijonais; neretai ilyrų kilmės karvedžius legionai paskelbdavo Romos imperatoriais – iš ilyrų kilo imperatoriai Aurelianas, Dioklecianas, Klaudijus Gotas. Ilgainiui ilyrai asimiliavosi su kitomis gentimis; manoma, jų palikuoniai buvo albanų protėviai.
Pirmieji ilyrus minėjo Hekatajas Miletietis (6 a. pr. Kr.) ir Herodotas (5 a. pr. Kr.).