impoteñcija (lot. impotentia – silpnumas, bejėgiškumas), vyro nepajėgumas atlikti lytinį aktą. Kartais vadinama erekcine impotencija, arba vyro erekcijos sutrikimu. Skiriama pirminė (erekcijos sutrikimai, pasireiškiantys per pirmąją ir pasikartojantys per kitas sueitis) ir antrinė (erekcijos sutrikimai, atsirandantys po įvykusios nors kartą normalios sueities, pasibaigusios orgazmu). Impotencija gali kilti dėl fiziologinių (pvz., kraujagyslių, neurologinių, kepenų, endokrininių ir kitų ligų) ir psichologinių (pvz., išgyvenimo dėl savo seksualinių galių, varpos dydžio, lytinio akto galimos nesėkmės) priežasčių. Dėl psichologinių priežasčių kylanti impotencija vadinama psichogenine ir dažnai tapatinama su antrine. Impotencija sukelia vyro nepasitikėjimą savimi, psichologinę įtampą, neurozę, depresiją, kartais pastūmėja į savižudybę. Gydoma psichoterapija, seksualine terapija, vaistais.
1868