imunitètas (lot. immunitas, kilm. immunitatis – atleidimas), feodalinės teisės norma, pagal kurią atleidžiama nuo tiesioginio pavaldumo, prievolių ir jurisdikcijos.
Skirstytas į administracinį (senjoro administracijos nesikišimas), teisinį (jurisdikcija valdomoje teritorijoje) ir finansinį (mokesčiai ne senjorui, bet teritorijos valdytojui) imunitetą. Buvo ir ribotas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papročių teisė pripažino imunitetą sričių kunigaikščiams, nuo 14 a. pabaigos ėmė formuotis bajorijos ir miestų imunitetas. Įstatymiškai ponų ir bajorų imunitetą įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija (1447) ir Kazimiero teisynas (1468). Miestų teritorijos imunitetą garantavo jų iš didžiojo kunigaikščio gaunamos savivaldos privilegijos.
683
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.