Ìndijos nacionãlinis kongrèsas (hindi kalba Bharatiya Rashtriya Kangres, anglų kalba Indian National Congress), Indijos politinė partija.
Apie 20 mln. narių (2018). Pirmininkė S. Gandhi (1998–2017 ir nuo 2019).
Ideologija
Priskiriama vadinamosioms skėtinėms partijoms. Laikosi progresyvizmo, socialliberalizmo, demokratinio socializmo, sekuliarizmo nuostatų.
Įkūrimas ir veikla iki 1939 metų
Indijos nacionalinis kongresas įkurtas 1885 12 28 Bombėjuje indų inteligentų (Britų Indijos administracijos pareigūno Allano Octaviano Hume’o iniciatyva); britai norėjo turėti ir iš vietos gyventojų sudarytą instituciją. Nuo 1906 jam priklausė beveik vien hinduistai; musulmonai įkūrė Musulmonų lygą. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Indijos nacionalinis kongresas pradėjo kelti politinius ir ekonominius reikalavimus. 1906 į Indijos nacionalinio kongreso programą buvo įtraukta savivaldos (svaradžo), britų prekių boikoto, nacionalinės pramonės rėmimo (svadešis), švietimo reikalavimai.
Indijos nacionalinio kongreso I sesijos dalyviai (Bombėjus, 1885 12 28–31)
1905–09 partijoje veikė B. G. Tilako grupė, propaguojanti teroristinius kovos metodus. 1915 Indijos nacionalinio kongreso vadovu tapęs M. K. Gandhi pavertė jį tautos judėjimu – svarbia politine jėga.
1927 Indijos nacionalinis kongresas pareikalavo šalies nepriklausomybės. 1929 jo vadovu tapo Dž. Nehru. 1925–35 britų valdžia Indijos nacionalinį kongresą įtraukė į Indijos politinių reformų rengimą. 1939 turėjo apie 5 mln. narių.
Veikla Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945)
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Indijos nacionalinio kongreso vadovai pareiškė, kad rems Didžiąją Britaniją, jei ši suteiks šaliai nepriklausomybę. 1942 partija atmetė projektą dėl dominijos statuso Indijai po karo ir pareikalavo, kad britai nedelsdami paliktų Indiją. Britai Indijos nacionalinio kongreso vadovybę įkalino (iki 1945). Vienas Indijos nacionalinio kongreso vadovų S. Č. Bosas buvo perėjęs į Japonijos pusę, sudarė Laisvosios Indijos vyriausybę (Singapūre) ir Indijos nacionalinę armiją (savanorių dalinį), kuri su japonų daliniais buvo įsiveržusi į šiaurės rytų Indiją.
Veikla 1945–2000 metais
1947 08 Didžioji Britanija buvo priversta suteikti Indijai nepriklausomybę. Indijos nacionalinis kongresas tapo valdančiąja partija (iš sąjūdžio tipo organizacijos, kuria jis buvo antikolonijinio judėjimo laikotarpiu, formavosi politinė partija), Dž. Nehru – ministru pirmininku. Indijos nacionalinio kongreso programoje buvo numatyta įvykdyti agrarinę reformą, suvalstybinti ar įvesti valstybinę kontrolę kai kurioms ūkio šakoms, pagerinti žemųjų kastų padėtį, plėtoti švietimą.
Dėl programos nuostatų neapibrėžtumo ir bandymų ją įgyvendinti iš Indijos nacionalinio kongreso pasitraukė kai kurie kairieji ir dešinieji politikai. 1967 dešinieji, išstoję iš Indijos nacionalinio kongreso, įkūrė Kongreso organizacijos partiją (1977 ji su kitomis partijomis sudarė Džanata partiją).
1964 mirus Dž. Nehru, Indijos nacionalinio kongreso vadovu ir Indijos ministru pirmininku tapo L. B. Šastri, 1966 – I. Gandhi. Sunki šalies ekonominė padėtis, separatistiniai judėjimai nusmukdė Indijos nacionalinio kongreso autoritetą. 1977 Indijos nacionalinis kongresas pralaimėjo parlamento rinkimus ir suskilo. Oficialiu jo teisių perėmėju tapo Indijos nacionalinis kongresas (I); taip pavadintas po skilimo.
1980 Indijos nacionalinis kongresas laimėjo parlamento rinkimus ir sudarė vyriausybę. 1984, žuvus I. Gandhi (sušaudyta asmens sargybinių sikhų), Indijos nacionalinio kongreso vadovu ir Indijos ministru pirmininku tapo R. Gandhi (1991 nužudytas tamilų teroristų). 1989–91 ir 1998–2004 Indijos nacionalinis kongresas buvo opozicijoje. 1991 laimėjo rinkimus ir sudarė vyriausybę (ministru pirmininku tapo N. Rao). 1998 Indijos nacionalinio kongreso pirmininke tapo S. Gandhi.
Veikla 21 amžiuje
Per 2004 04 parlamento rinkimus Indijos nacionalinis kongresas gavo 145 vietas (iš 545) ir sudarė koalicinę vyriausybę (2004–14 ministras pirmininkas buvo Indijos nacionalinio kongreso narys M. Singhas). Siekdamas paspartinti šalies ūkio plėtrą ir pritraukti užsienio kapitalo investicijų, Indijos nacionalinis kongresas vykdė (nuo 1991) ūkio liberalizavimo politiką, siekė mažinti valstybės kyšimąsi į ūkio reikalus, gerinti žemųjų kastų, t. p. sikhų, krikščionių ir kitų šalies gyventojų, tradiciškai balsuojančių už Indijos nacionalinį kongresą, padėtį. Nuo 2014 yra opozicijoje, po 2019 parlamento rinkimų turi 51 vietą parlamente (iš 543).
Indijos nacionalinio kongreso vėliavos per partijos kandidato rinkimuose palaikymo akciją Varanasi mieste (2014)