Indonèzijos architektūrà
Iki 16 amžiaus
Nuo 4 a. Indonezijos architektūrai turėjo įtakos Indijos architektūros tradicijos (plito kartu su budizmu, hinduizmu). Javos saloje išlikusiems seniausiems Indonezijos statiniams – budistų antkapiniams paminklams ir šventykloms (čandis; Gunung Wukiro čandis, prie Semarango, 732) būdinga savitas vadinamasis indų‑javiečių architektūros stilius.
8 a. pradžioje–10 a. pabaigoje (vadinamuoju centrinės Javos periodu) daugiausia statyta Javos salos centrinėje dalyje (Kalasano čandis, prie Yogyakartos, 778, devynių šventyklų kompleksas Gedong Songo, prie Semarango, pradėta 802), keletas šventyklų išliko Javos salos rytinėje dalyje (Baduto čandis prie Malango, 760). Žymiausi to periodo statiniai – Borobuḍuro budistų šventykla (778–825, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991) ir Loro Jonggrango hinduistų šventyklų kompleksas Prambanane (10 a. pradžia, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991). Šventyklos dažniausiai 1–2 aukštų, pastatytos ant kvadratinio pagrindo, su laiptuotos piramidės formos stogu, kartais su stupa viršuje. Statytos iš akmens blokų, puoštos skulptūriniais reljefais, dievų statulomis.
Iš 11–12 a. Bali saloje išliko uolose iškaltų šventyklų, vienuolynų, mauzoliejų (Pura Gunung Kawi kompleksas Tampaksiringe, pradėta 1080). 13 a. viduryje–15 a. (vadinamuoju rytinės Javos periodu) daugiausia statyta Javos salos rytinėje dalyje (šventyklų kompleksas Panatarane, prie Malango, 12–15 a., Jabungo čandis Kraksaane, prie Pasuruano, po 1354), t. p. Sumatros (budistų šventyklos Muara Jambi, prie Jambi, 13 a. pradžia) ir Bali (Pura Yeh Ganggos šventykla Pereane, prie Denpasaro, 1334) salose. Šventyklos statytos sudėtingesnių formų, gausiau dekoruotos, naudoti terasiniai kiemai, laiptuoti bokštai. Tradiciniai gyvenamieji pastatai statyti stačiakampio, kvadratinio arba apskrito plano, daugiausia užkelti ant polių, mediniai arba akmeniniai, savitais dvišlaičiais balno formos su pratęstu ir užriestu kraigu arba keturšlaičiais stogais.
Nuo 15 a. pabaigos Indonezijoje (išskyrus Bali ir Lomboko salas) ėmė plisti islamo menas. Greta vyravusių islamo architektūros formų išliko ir vietinės architektūros elementų (kvadratinis planas, aukštas laiptuotas stogas; mečetė Demake, prie Semarango, 1479, Indonezijos mečečių prototipas). Bali saloje (joje išliko hinduizmas) plėtota šventyklų architektūra (šventyklų kompleksas Besakihe, 14–17 a.).
16–19 amžius
šventyklų kompleksas Besakihe (Bali sala, 14–17 a.)
Kolonijiniu laikotarpiu (nuo 16 a.) Indonezijos architektūros raidai turėjo įtakos Vakarų Europos (ypač Olandijos) menas. Pagal Olandijos architektūros modelius pastatyta statinių su aukštais stogais, siaurais fasadais (įtvirtinti sandėliai, 1645, rotušė, 1710, architektas W. J. van der Welde, abu Džakartoje). 19 a. viduryje kolonizatoriai plėtojo neoklasicizmą: Šv. Vilhelmo bažnyčia Džakartoje (1839, architektas J. H. Horstas), Buitenzorgo rūmai Bogore (1856), Karališkieji rūmai (1879, abiejuose dabar Indonezijos prezidento rezidencijos), Aukščiausiojo teismo rūmai (1870, dabar Dailės muziejus), Batavijos meno ir mokslo centras (1888, dabar Nacionalinis muziejus; visi Džakartoje). Nuo 19 a. pabaigos Indonezijoje statyta tipiškos islamo architektūros formų mečetės su kupolais (Baiturrahmano mečetė Banda Acehe, prie Medano, 1879, architektas de Bruchi).
20 amžius
20 a. pradžios administracinių pastatų (bendrovės N. V. de Bouwploeg administracinis pastatas Džakartoje, 1912, architektas P. A. J. Mooijenas) architektūroje žymu architekto H. P. Berlage’s kūrybos įtaka. Tai būdinga ir architektų E. Cuyperso, M. J. Hulswitto bei A. A. Fermonto architektūrinės bendrovės projektuotiems pastatams (cukraus bendrovės administracinis pastatas Surabayoje, 1926).
Nepriklausomybės mečetė Džakartoje (1978)
Nuo 20 a. 3 dešimtmečio didžiuosiuose miestuose plito funkcionalizmo (kariuomenės komendanto rezidencija Bandunge, 1916, architektas R. L. A. Schoemakeris, bendrovės Borsumij administracinis pastatas Semarange, 1938, architektas J. F. L. Blankenbergas), art deco (Isola vila, 1933, architektas C. P. W. Schoemakeris, Savoy Homann viešbutis, 1939, architektas A. F. Aalbersas, abu Bandunge) krypties pastatai. Savitoje architekto H. M. Ponto (Technologijos institutas Bandunge, 1924, katalikų bažnyčia Pohsarange, 1937), H. T. Karsteno (Sobokartti liaudies teatro pastatas, 1922, miesto skerdykla, 1929, abu Semarange), F. Silabano (Istiqlalio mečetė Džakartoje, baigta 1980) kūryboje dera vietinės ir modernizmo architektūros formos.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje miestuose pastatyta oro uostų, fabrikų, prekybos centrų, dangoraižių ir kitų pastatų, juose vyrauja modernizmo arba postmodernizmo bruožai.
Pasaulio paveldo vertybės
Borobuḍuro budistų šventykla, Loro Jonggrango hinduistų šventyklų kompleksas Prambanane (abu nuo 1991), Balio provincijos ryžių terasų ir vadinamųjų vandens šventyklų sistema (nuo 2012).
2271
Indonezijos kultūra
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos