interjèras (pranc. intérieur < lot. interior – vidinis), įrengtas pastato vidus.
Svarbiausi komponentai: pastato erdvė (grindys, sienos, lubos), įranga (baldai, šviestuvai, prietaisai), puošyba (dekoras, meno kūriniai). Interjero pobūdį lemia pastato paskirtis, plano struktūra, statybinės konstrukcijos, architektūrinė kompozicija (patalpos dydis, proporcijos, apšvietimas, apdailos medžiagos, spalvos). Interjero meninę raišką veikia tautų kultūrinės tradicijos, buities, gyvenimo būdo ypatybės, meno stilių kaita. Dažnai pastato eksterjero ir interjero (lengviau keičiamas) stilius nesutampa.
Istorija
Švč. Mergelės Marijos Baltosios bažnyčios Toledo interjero fragmentas (13 a.)
Pavlovsko rūmų Graikiškosios salės interjeras (1789, architektas V. Brenna)
Pirmųjų būstų interjerui būdinga ovalus, apskritas, stačiakampis arba netaisyklingas planas, vientisa erdvė, nedaug įrangos. Senovės Egipto šventyklų interjerai pasižymi monumentalumu. Senovės Graikijos ir senovės Romos interjeruose vyravo orderiniai, Bizantijos imperijos – pusapskritės arkos ir kupolo motyvai. Islamo šalių pastatų interjeruose plito pasaginės ir smailiosios arkos, stalaktitiniai skliautai (mukarnas), arabeskos, maureskos motyvai.
Romaninio stiliaus pilių, vienuolynų, bažnyčių interjerams būdinga cilindriniai ir kryžminiai skliautai, įvairesnė įranga (židiniai, baldai), puošyba (plafonų ir sienų tapyba). Gotikiniam interjerui būdinga vertikaliai erdvę skaidantys pilioriai, smailėjančios arkos, žvaigždiniai, tinkliniai, vėduokliniai skliautai, ornamentuoti masverkai, spalvingi vitražai, ištęstų formų baldai ir skulptūros.
muziejaus Valhala prie Regensburgo interjeras (1830–42, architektas F. K. L. von Klenze)
Renesanso epochos interjeruose vyravo simetriška, horizontaliai skaidyta erdvė, kesonais puoštos lubos ir skliautai, monumentali sienų tapyba, gobelenai, antikinių formų baldai. Baroko ir rokoko stiliaus interjerai dinamiški, pompastiški, gausiai puošti stiuko lipdiniais, tapytais plafonais, dekoratyvine skulptūra, auksuotomis detalėmis, veidrodžiais. Klasicizmo laikotarpio interjerai pasižymi griežta orderine kompozicija, saikingu dekoru. 19 a.–20 a. pradžios (istorizmo laikotarpio) interjerui būdinga įvairių istorinių stilių elementų darna, 20 a.–21 a. pradžios – racionalus erdvės paskirstymas, funkcionalumas, lakoniškos formos, didelės stiklo plokštumos, jungiančios patalpų erdvę su aplinka.
Monday office biuro Vilniuje interjeras (2017, architektūrinė bendrovė Heima, architektas Edimtas Šimeliūnas)
privačių apartamentų Kaune interjeras (2018, architektės Andrė Baldišiūtė, Marija Steponavičiūtė, Dovilė Skrupskelienė)
Lietuvoje
Lietuvoje seniausi gyvenamieji statiniai buvo vienõs patalpõs su atvira ugniaviete viduryje (Šventosios, Nidos neolito gyvenvietės, antras tūkstantmetis prieš Kristų). 10–13 a. pradėti statyti gyvenamieji namai su keliomis patalpomis, krosnimi. 14 a. pabaigos–16 a. gotikinių pastatų interjerui būdinga vienanavės arba halinės trinavės erdvės (bažnyčiose), segmentinės, smailiosios, pusapskritės arkos, tinkliniai, kryžminiai, krištoliniai skliautai, sienų tapyba, vitražai (Trakų salos pilies, 15 a. pradžia, Bernardinų bažnyčios Vilniuje, 1516, interjerai).
Renesanso epochos interjeruose pradėta taikyti klasikiniai orderiai, kupolai, plito pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis arba kryžminiai nerviūriniai skliautai, gausėjo puošybos elementų (Vilniaus Žemutinės pilies, Radvilų rūmų interjerai; abu neišliko). Bažnyčiose išliko renesansinių antkapinių paminklų, epitafijų, sakyklų, medinių drožinėtų krikštyklų, suolų, klauptų, durų, altoriaus paveikslų (Videniškių, Kretingos bažnyčios, abi 17 amžius).
Įsigalėjus baroko stiliui (17–18 a.) interjerai pasidarė sudėtingesnės, ekspresyvesnės kompozicijos, puošnesnio, įmantresnio dekoro, mažai paisyta architektonikos dėsnių. Šis laikotarpis sutapo su krašto ekonomikos ir kultūros pakilimu – buvo sukurta žymių interjerų (Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje, 1623–36, architektas C. Tencalla, restauruota 1690–1703, dailininkai G. P. Perti, M. Palloni; Pažaislio vienuolyno Švč. Mergelės Marijos bažnyčios, 1676–80, freskas nutapė dailininkas M. Palloni; Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, 1677–86, dailininkai G. P. Perti, G. M. Galli), kuriuose išryškėjo saviti Vilniaus baroko mokyklos bruožai.
Klasicizmo ir ampyro interjeruose vyravo saikingas dekoras, rūmuose – anfiladinis patalpų išdėstymas (Verkių dvaro sodybos paviljonas, 18 a. pabaiga, architektas L. Gucevičius, Antašavos, 1820, architektas M. Šulcas, Cirkliškio, 1830, dvaro rūmai). Būta dvarų rūmų interjerų su baroko ir klasicizmo bruožų deriniu (Paežerių dvaro rūmų, 1800–08, architektas M. Knakfusas).
19 a. viduryje–20 a. pradžioje Lietuvoje sukurta romantizmo, istorizmo (neogotikos, neobaroko, neorenesanso) bruožų turinčių pastatų interjerų (Rokiškio bažnyčia, 1863–83, architektas F. G. von Schachtas, M. P. Bertschy, interjeras sukurtas 1885, architektas G. Werneris, Vilniaus miesto salės, 1902, architektas K. Korojedovas, dabar Filharmonijos rūmai).
20 a. pradžioje visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų interjeruose pasitaikė moderno bruožų (vilos M. Valančiaus gatvėje 3 Vilniuje, 1903, statybos technikas A. Filipovičius‑Dubovikas, Valstybės banko rūmų, 1909, inžinierius M. Prozorovas, dabar Lietuvos mokslo akademijos rūmai). 20 a. 3 dešimtmetyje pradėti statyti modernizmo krypties pastatai, kurių interjerams siekta suteikti tautinio stiliaus bruožų (Centrinio pašto rūmų, 1931, inžinierius F. Vizbaras, Karininkų ramovės, 1937, architektas S. Kudokas, interjero architektas J. Kova‑Kovalskis, abu Kaune). Tautinis stilius pastatų interjeruose taikytas ir emigracijoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, architektai E. Arbas‑Arbačiauskas, J. Mulokas).
viešbučio Centrum Vilniuje interjero fragmentas (1997, architektai K. Pempė, G. Ramunis, K. Kisielius, A. Asauskas)
Po II pasaulinio karo (iki apytiksliai 7 dešimtmečio) suprojektuotų pastatų interjeruose vyravo pompastiškos pseudoklasicistinės formos (Pergalės kino teatro Vilniuje, 1955, architektas G. A. Rippa, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, 1958, architektas V. Anikinas, interjero architektas V. Oleiničenka). Išsiskyrė to laikotarpio architekto S. Ramunio sukurti interjerai (Valstybinio dramos teatro Vilniuje, 1951, dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tuometinis interjeras neišliko), kuriems būdinga saikinga liaudies architektūros formų stilizacija. 7 dešimtmetyje įrengtuose interjeruose atsisakyta retrospektyvizmo, išryškėjo funkcionalizmo krypties bruožai – taikyta nauji erdvių komponavimo principai, racionalių formų detalės ir įranga (Neringos kavinės ir viešbučio, 1960, Centrinio pašto rūmų, 1969, visų architektai A. ir V. Nasvyčiai, visi Vilniuje, restoranų Tulpė 1962, Orbita 1967, abiejų architektai V. J. Dičius, A. Mikėnas, abu Kaune; pastarieji trys tuometiniai interjerai neišliko). 8–10 dešimtmečio visuomeninių pastatų interjerams būdinga sudėtingesnės, raiškesnės meninės formos (Dailės parodų rūmų, 1967, architektasV. E. Čekanauskas, dabar Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos operos ir baleto teatro rūmų, 1974, architektė E. N. Bučiūtė, Santuokų rūmų, 1981, architektas G. Baravykas, visi Vilniuje).
spaustuvės Kopa biuro Biruliškėse interjeras (2019, architektūrinė bendrovė Aketuri architektai)
21 a. pradžioje prekybos ir pramogų centrų, viešbučių, administracinių pastatų interjerams būdinga iš viršaus apšviesta keliaaukštė vidaus erdvė, raiškios detalės (stiklinės atitvaros, durys, ažūriniai laiptai), šiuolaikinės apdailos medžiagos (nerūdijantis plienas, plastikas, grūdintas stiklas; banko Hermis, 1995, architektai K. Pempė, G. Ramunis, dabar SEB bankas; prekybos centro Europa 2004, architektas A. Ambrasas, abu Vilniuje, interjerai).
1577
959