ipritas

iprtas (pagal vietovės Ipras Belgijoje vardą), bis(2‑chloretil)sulfdas, (ClCH₂CH₂)₂S, dialkilsulfidas; patvari kovinė nuodingoji medžiaga. Garstyčių (dėl to kartais vadinamas garstyčių dujomis) arba česnako kvapo, bespalvis, riebus, sunkesnis už vandenį skystis. Lydymosi temperatūra 14,5 °C, virimo – 217 °C (skyla), tankis 1274 kg/m³, lūžio rodiklis 1,5293. Blogai tirpsta vandenyje, gerai – organiniuose tirpikliuose. Chemiškai patvarus, reaguoja su nukleofiliniais reagentais. Su sunkiųjų metalų druskomis sudaro spalvotus kompleksinius junginius (iprito atpažinimo reakcija). Gaunamas etilenui reaguojant su S₂Cl₂, SCl₂ arba tiodiglikoliui su druskos rūgštimi.

Visapusiško poveikio nuodingoji medžiaga, protoplazminiai nuodai. Turi slaptąjį veikimo periodą, kumuliacinį poveikį, veikia akis, sukelia pūliuojančias žaizdas. Kovinė būsena – garai, aerozolis ir lašai. Sąlyginė mirtinoji dozė įkvėpus 1,5 mg·min/l (slaptasis veikimo periodas nuo 4 h iki paros), patekus pro odą – 70 mg/kg, per virškinamąjį traktą – 1–2 mg/kg. Apsauga – dujokaukė, odos apsaugos priemonės, individualusis cheminis paketas. Ipritą 1860 susintetino Frederickas Guthrieʼis (Didžioji Britanija). Ipritą 1917 pirmą kartą panaudojo vokiečiai per I pasaulinį karą.

645

-garstyčių dujos

azoto ipritas