Irena Leliūgienė

Leliūgenė Irena 1940 12 21Kaunas, lietuvių edukologė, pedagogė. Dr. (social. m.; ped. m. kand. 1989).

Išsilavinimas ir veikla

Irena Leliūgienė

1971 baigė Vilniaus universitetą (lietuvių filologiją). 1985–89 studijavo Vilniaus pedagoginio instituto aspirantūroje. 1959–93 (su pertraukomis) dirbo Kauno mokyklose (1976–92 Palemono vidurinės mokyklos direktorė). 1986–91 dėstė Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete (nuo 1989 Kauno humanitarinis fakultetas), nuo 1993 Kauno technologijos universitete (1993–98 Moters studijų centro direktorė); profesorė (2005). 1994–99 dar dėstė Lietuvos žemės ūkio universitete, 1994–2007 – Utenos medicinos kolegijoje, 2000–08 – Kortrijko katalikų, 2003–08 – Klaipėdos universitete, 2005 ir nuo 2013 – Mykolo Romerio universitete. Stažavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (1991, 2000), Rusijoje (1991–92), Nyderlanduose (1998), Stokholme (2003). 1997 parengė Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksą.

Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: efektyvios veiklos vadybos, edukacinės, moterų ir vaikų socialinės problemos, individo socializacija ir adaptacija, socioedukacinio darbo specialistų rengimas ir profesionalizacija, socialinis darbas bendruomenėje, lyginamoji socialinė pedagogika.

Knygos

Svarbiausi veikalai: Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo sistemos modernizavimui (su kitais, 1998), Sociokultūrinis darbas bendruomenėje: užsienio šalių patirtis (su Viktorija Baršauskiene, 2001), Aukštasis mokslas ir šalies išsivystymas: universitetai ir visuomenės pereinamuoju laikotarpiu (Higher Education and National Development: Universities and Societies in Transition, su kitais, 2007), Socioedukacinis darbas bendruomenėje (2012).

Vadovėliai aukštosioms mokykloms: Žmogus ir socialinė aplinka (1997), Socialinė padagogika (2002). Parengė Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinyną (2002).

Apdovanojimai

Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2021).

2271