„išgelbėjimo opera“ (pranc. opéra du salut), prancūzų operos atmaina. Atsirado ir paplito po 1789–94 Prancūzijos revoliucijos. Būdinga išgelbėjimo operos siužetinė linija – kova prieš tironiją, pavergimą ir prievartą. Šlovinama narsa ir ištikimybė, parodoma tiesos, laisvės ir teisingumo siekiai. Svarbiausias operos muzikinės dramaturgijos bruožas – įtampos, dramatizmo nuolatinis didėjimas. Tik pabaigoje herojus netikėtai išgelbstimas iš mirtino pavojaus. Itin svarbus orkestras, kurio raiškumas grindžiamas leitmotyvais ir leittembrais. Vartojami rečitatyvai ir kalbamieji dialogai.
Ryškiausi išgelbėjimo operos pavyzdžiai – L. Cherubini Lodoïska (1791), Eliza (1794), Dvi dienos, arba Vandenvežis (1800), H. M. Bertono Vienuolyno baisenybės (1790), J.‑F. Le Sueuro Ola (1793). Išgelbėjimo operos bruožų yra P.-A. Monsigny operoje Dezertyras (1769), A. E. M. Grétry Ričardas Liūtaširdis (1784). L. van Beethoveno opera Fidelijus (1805) – turi ir išgelbėjimo operos, ir 19 a. romantinės operos bruožų.
1822
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.