Islándijos choreogrãfija. Šokiai minimi Islandijos sagose. 13 a. istoriniuose šaltiniuose išlikę žinių apie dvaro šokius. Vyravo dviejų rūšių liaudies šokiai – dainuojamieji (kvæðadansleikir) ir šokiai žaidimai (dansleikir); jiems buvo pritariama dainavimu be instrumentinio akompanimento. Dainuojamuosiuose šokiuose dainuodavo patys šokėjai. Vienas plačiausiai paplitusių šios rūšies šokių – vikivakis. 17–18 a. Islandijoje pradėta šokti galopą, kontradansą, valsą. Įsigalėjo tradicija pritarti šokiui muzikos instrumentais. Iki 19 a. per religines šventes kaimuose buvo rengiamos šokių šventės. Klasikinio šokio raidai pradžią davė 20 a. 4 dešimtmetyje Reikjavike įsteigta Šokio mokykla. Jos įkūrėja baletmeisterė Á. Nordmann (1904–86) su mokiniais pastatė vienveiksmių choreografinių miniatiūrų. 1950 Reikjavike įkurtas Nacionalinis teatras, kuriame baletmeisterė S. Ármann (1928–2009) pastatė pirmuosius Islandijos baletus (Ólafur Liljurós 1952, pagal islandų liaudies muziką). 1952 prie Nacionalinio teatro įsteigta Baleto mokykla, 1973 – Islandijos šokio trupė (nuo 1992 savarankiška trupė, veikia Miesto teatre Reikjavike), kuri šoko baletuose, operose, dramos spektakliuose, t. p. liaudies šokius. Pastatyta klasikinių užsienio kompozitorių baletų (L. Delibes’o Kopelija 1975, P. Čaikovskio Spragtukas 1977, A. Ch. Adamo Žizel 1982, M. Ravelio Dafnis ir Chlojė 1985), baletų pagal Islandijos kompozitorių (J. Ásgeirssono, S. Halldórssono, P. Ísólfssono, M. B. Jóhanssono, Á. Mássono, K. O. Runnólfssono, T. Sigurbjörnssono) muziką. Nuo 1996 Islandijos šokio trupė stato šiuolaikinio šokio spektaklius (vadovauja choreografė K. Hall, g. 1964). Žymesni choreografai: I. Björnsdóttir (g. 1948), N. Ólafsdóttir (g. 1948), H. Svavarsdóttir (g. 1949), A. Bjarnadóttir; šokėjai: H. Tómassonas (g. 1942), Á. Magnúsdóttir (g. 1954). Reikjaviko meno festivalyje (vyksta nuo 1970) yra ir šokio programa.
Islandijos kultūra
Islandijos konstitucinė santvarka
Islandijos partijos ir profsąjungos
Islandijos ginkluotosios pajėgos