išmirimas

išmirmas, organizmų rūšių išnykimas Žemėje. Išmirimas yra natūrali evoliucijos savybė – kad vienos rūšys suklestėtų, kitos turi išnykti. Dažniausiai jis vyksta labai lėtai ir išmirštančią organizmų rūšį keičia kita evoliucionuojanti rūšis. Rūšių išmirimą gali sukelti staigūs išoriniai veiksniai (pvz., klimato pokyčiai, radioaktyvumo padidėjimas). Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje jau išnyko apie 99 % organizmų rūšių ir mažiausiai 5 kartus jos išmirė per palyginti trumpą laiką. Per paskutinį katastrofinį išmirimą, buvusį maždaug prieš 65 mln. metų, Žemėje išnyko dinozaurai, o jų vietą pamažu užėmė žinduoliai. Dažniausiai greitai išmiršta rūšys, užimančios nedidelę teritoriją ar akvatoriją, o labai paplitusios (pvz., gyvenančios daugelyje vandenynų ar žemynų) visai neišmiršta, nes reliktinių jų formų lieka tose Žemės vietose, kur aplinkos veiksniai joms ypač palankūs. Didelę reikšmę organizmų išmirimui turi jų buveinių naikinimas, klimato atšilimas, aplinkos tarša, intensyvi medžioklė, žvejyba ir gaudymas. 19 a. pradžioje buvo sukurta išmirimą aiškinančių hipotezių. G. Cuvier sukūrė katastrofų teoriją, J.‑B. A. P. de Lamarckas teigė, kad rūšys ne išmirė, bet iš jų atsirado kitos naujos rūšys.