ispanų‑maurų stilius

ispãnų‑máurų stlius, architektūros ir dailės stilius, plėtotas 8–15 a. maurų užkariautose Ispanijos žemėse (centrai – Sevilija, Valensija, Granada).

Derinta maurų, Bizantijos, Vakarų Europos ir vietos meno elementai. Statyta mečetės su vidiniais kiemais, minaretai, asimetriško plano rūmai. Būdinga kupolai, pasaginės, pleištinės ir smailiosios arkos, mukarnu dekoruoti skliautai, sienos puoštos raižytu stiuku, spalvotu fajansu, mozaika, marmuro inkrustacijos technika sukurtomis arabeskomis ir maureskomis, dažnai vaizduotos Korano draustos žmonių ir žvėrių figūros.

Didžiosios mečetės Kordoboje interjeras (833–988)

Ankstyvuoju šio stiliaus laikotarpiu (8–11 a.) derinta islamo meno ir romanikos elementai (Didžioji mečetė Kordoboje, pradėta 785, 833–988 sukurtas interjeras; nuo 13 a. katedra), vėliau atsirado ir gotikos bruožų (Alhambra, prie Granados, 1238–1358). Ispanų‑maurų stilius reiškėsi ir dailiuosiuose amatuose (keramikoje – ispanų-maurų keramika, tekstilėje, stiklo, odos, metalo dirbiniuose), iliuminacijose. 11–15 a. klestėjo Valensijoje, Málagoje kurti ispanų‑maurų stiliaus fajanso dirbiniai, kurie turėjo įtakos italų majolikai. Pasibaigus rekonkistai ispanų‑maurų stiliaus tradicijos tęstos mudecharų stiliuje. Kai kurių ispanų‑maurų stiliaus elementų yra 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Katalonijos moderno architektūroje.

2161