Itãlijos kolonijnė impèrija, Italijos valdų – kolonijų, protektoratų ir kitų teritorijų – visuma. Susikūrė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, suiro 20 a. 5 dešimtmečio pradžioje.
Imperijos kūrimasis (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Italija, vėlai susivienijusi, kolonijinę ekspansiją irgi pradėjo pavėluotai. Ekonominiu ir kariniu požiūriu ji negalėjo varžytis su didžiosiosiomis valstybėmis (ypač Didžiąja Britanija, Prancūzija), todėl turėjo tenkintis mažesnės svarbos žemėmis.
Pirmiausia Italijos dėmesys nukrypo į Šiaurės Afriką, Tunisą, esantį arčiausiai jos krantų, bet 1881 šią šalį okupavo Prancūzija. Tai turėjo įtakos Italijai suartėti su Prancūzijos varžove Vokietija ir Austrija-Vengrija (1882 Italija su jomis sudarė Trilypę sąjungą). Italijos dėmesys nukrypo į Rytų Afriką, Etiopiją. 1882 ji iš privačios italų bendrovės įsigijo Assabą, prieš kelis metus jos nupirktą iš vietos gyventojų. 1885 Italija, pasinaudojusi pretekstu (italų ekspedicijos išžudymu), užėmė Massavą ir kitas vietoves prie Raudonosios jūros. 1889 05 02 Ucciali sutartimi Etiopijos imperatorius Menelikas II pripažino Šiaurės Etiopiją Italijos valda; 1890 Italija čia įkūrė koloniją ir pavadino ją Eritrėja (lotynų kalba Mare Erythraeum – Raudonoji jūra). 1890 Italija paskelbė Etiopiją savo protektoratu. Etiopijos vyriausybė šios teisės jai nepripažino. 1895 prasidėjo Etiopijos ir Italijos karas (Etiopijos–Italijos karai). Italijos kariuomenė įsiveržė į Etiopiją, bet 1896 03 01 skaudžiai pralaimėjo Advos mūšį. 1896 10 Adis Abebos taikos sutartimi Italija pripažino Etiopijos nepriklausomybę, bet Šiaurės Etiopija (Eritrėja) liko jai. Advos mūšis keliems dešimtmečiams sustabdė Italijos ekspansiją į Rytų Afriką. Tačiau 1905 ji sugebėjo įsitvirtinti dalyje Somalio.
19 a. pabaigoje, pasinaudojusi Osmanų imperijos susilpnėjimu, Italija pradėjo skverbtis į jos valdas Šiaurės Afrikoje – Kirenaiką ir Tripolitaniją (dabar Libija). 1911 09 ji pradėjo karo veiksmus. 1911 10 Italijos kariuomenė užėmė Tripolį, Darną, Benghazi, 1912 05 – Rodo ir Pietų Sporadų (Dodekaneso) salas. Dėl sėkmingo Italijos kariuomenės puolimo ir prasidėjusio Osmanų imperijos karo su Balkanų valstybėmis turkai sutiko nutraukti karo veiksmus ir derėtis. 1912 10 Lozanos taikos sutartimi Italijai atiteko Rodo sala, Kirenaika ir Tripolitanija. Be to, Italija, nepaisydama taikos sutarties sąlygų, neišvedė kariuomenės iš Pietų Sporadų salų ir jas valdė iki II pasaulinio karo pabaigos.
I pasaulinio karo (1914–18) pradžioje Italija, nepaisydama įsipareigojimų Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai, laikėsi neutraliteto. 1915 04 Londone ji sudarė slaptą sutartį su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Rusija, pasižadėdama kariauti jų pusėje mainais už teritorijas. 1919–20 Paryžiaus taikos konferencijos nutarimu Italija gavo Trentą, Pietų Tirolį, Triestą, Istriją, Slovėnijos pajūrį, bet ne viską, ką karo pradžioje jai žadėjo Antantė. Nusivylimas karo rezultatais turėjo įtakos vėlesniam Italijos suartėjimui su Vokietija.
1922 Italijoje į valdžią atėjo B. Mussolini vadovaujami fašistai. Užsienio politikoje jie siekė įtvirtinti Italijos vyravimą Viduržemio jūros baseine ir išplėsti kolonijines valdas Šiaurės Rytų Afrikoje ir Balkanuose. 1922 vėl buvo atnaujintas karas Libijoje su vietos gyventojais (tuo metu Libijoje Italija faktiškai valdė tik pajūrio rajonus). Iki 1931 Libija, išskyrus jos vidinius rajonus, buvo užkariauta. Prasidėjo jos kolonizacija, kurią nutraukė II pasaulinis karas. Vietos gyventojai buvo išstumiami į Libijos pietinius rajonus, į jų vietą kėlėsi kolonistai (jų atvyko apie 100 000). 1935 Italija, nepaskelbusi karo, vėl užpuolė Etiopiją. 1936 Etiopija buvo okupuota. Iš Eritrėjos, Etiopijos ir Italijos Somalio Italija sudarė vieną kolonijinę valdą – Italijos Rytų Afriką.
B. Mussolini Libijoje (1937 03 14)
20 a. 3 dešimtmetyje Italija pradėjo stiprinti įtaką Albanijoje, 1936 sutartimi faktiškai pavertė Albaniją savo protektoratu.
Imperijos suirimas
italų nuverstas Etiopijos imperatorius Hailė Selasijė I (antras iš kairės) inspektuoja karinius dalinius, kariaujančius išvien su britais (1941 12 03)
II pasaulinio karo pradžioje Italija laikėsi neutraliteto, bet siekė pasinaudoti Vokietijos pergalėmis. 1940 06 ji paskelbė karą Prancūzijai, 1940 10 sudarė karinį paktą su Vokietija ir Japonija. 1940 10 Italija puolė Graikiją, 1941–43 dalyvavo Jugoslavijos okupacijoje (prisijungė Pietų Slovėniją, dalį Dalmatijos, o Juodkalniją pavertė savo protektoratu) ir kariavo su SSRS. Italijos karo veiksmai Šiaurės Afrikoje 1940 buvo sėkmingi, bet 1941 ji prarado Eritrėją, Etiopiją ir Somalį. 1943 Italijos pietuose išsilaipino Sąjungininkų kariuomenė, tai paskatino antifašistinį perversmą. Buvo sudaryta nauja vyriausybė, kuri pasirašė sutartį su Sąjungininkais ir 1943 10 paskelbė karą Vokietijai. Ši, atsakydama okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją, t. p. Albaniją ir kitas Italijos valdas.
Italijos kolonijinė imperija faktiškai žlugo. 1945 Sąjungininkų nutarimais Italija neteko visų savo kolonijų Afrikoje. Be to, iš Italijos buvo atimta ir perduota Jugoslavijai Istrija, Pietų Slovėnija, Graikijai – Rodo ir Pietų Sporadų salos. 1949 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pavedė buvusią Italijos Somalio koloniją 10 metų globoti Italijai. 1960 07 Didžiosios Britanijos Somalilandas ir Italijos Somalis susivienijo į nepriklausomą Somalio Respubliką.
Italijos kolonijinė imperija, kitaip nei Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Prancūzijos kolonijinės imperijos, egzistavo labai trumpai, italų emigracija į kolonijas buvo negausi.