italikai

itãlikai (lot. italici), Apeninų pusiasalyje gyvenusios indoeuropiečių gentys. Kalbėjo italikų kalbomis. Buvo 2 pogrupiai: lotynai (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje susivienijo į Lotynų sąjungą) ir umbrai-sabelai (pagrindinės gentys umbrai, sabelai, oskai, samnitai, sabinai, volskai, manoma, ir ekvai). Manoma, kad italikai į Apeninų pusiasalį iš Balkanų pusiasalio pradėjo keltis nuo antro tūkstanmečio prieš Kristų pradžios. 4–3 a. pr. Kr. italikus nukariavo ar pajungė romėnai. Buvo imami tarnauti legionieriais, dalyvaudavo romėnų kariaujamuose karuose. 88 pr. Kr., po Sąjungininkų karo, beveik visi italikai gavo Romos pilietybę; tai paspartino jų romanizaciją.