Ivanovo (Иваново, Ivãnovas), 1871–1932 Ivanovo-Voznesensk, miestas Rusijoje, apie 250 km į šiaurės rytus nuo Maskvos; Ivanovo srities ir rajono centras. 358 437 gyventojai (2024; aglomeracijoje 428 300 gyventojų).
Ivanovo
Miestas įsikūręs abipus Uvodės upės (Kliazmos kairysis intakas). Geležinkeliai į Maskvą, Jaroslavlį, Kinešmą, Žemutinį Naugardą. Oro uostas. Tekstilės pramonės centras; gaminani medvilniniai, lininiai, vilnoniai, šilkiniai audiniai, melanžas. Automobilinių kranų, ekskavatorių, metalo pjovimo ir medienos apdirbimo staklių, karšimo ir tekstilės mašinų, tiksliųjų prietaisų gamyba, siuvimo, chemijos, statybinių medžiagų, baldų, maisto pramonė. Vienintelė Rusijoje parašiutų (gelbėjimosi ir sportinių) gamykla.
Ivanovo (įkurtas 1973), energetikos (1918–30 politechnikos, 1930–92 energetikos institutas), cheminių technologijų (1930–98 institutas) universitetai, tekstilės, medicinos, žemės ūkio, architektūros ir statybų akademijos. Dailės, istorijos ir kraštotyros muziejai. Dramos, muzikinis, lėlių teatrai. Cirkas. Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė (17 a.).
Istorija
Įkurtas 1871 sujungus Ivanovo kaimą (pirmąkart paminėtas 1561, 1741 įsteigta pirmoji audimo manufaktūra) ir Voznesensko posadą (susidarė 1853). Nuo 19 a. pabaigos tekstilės pramonės centras, vadintas Rusijos Mančesteriu (1900 buvo 56 fabrikai, kuriuose dirbo 30 000 darbininkų). Suvaidino svarbų vaidmenį Rusijos darbininkų judėjime (1897–98, 1905, 1915 streikai; 1905 čia įkurta pirmoji Rusijoje darbininkų deputatų taryba). Nuo 1918 miestas, gubernijos, nuo 1929 – srities centras.
20 a. pertvarkytos tekstilės įmonės, pastatyta mašinų gamybos, statybinių medžiagų, avalynės, maisto pramonės įmonių, įsteigta aukštųjų mokyklų ir kultūros įstaigų, miestas išsiplėtė. 1897 buvo 54 200, 1917 – 174 400, 1923 – 71 800, 1939 – 285 182, 1970 – 419 639, 1989 – 481 042, 2010 – 408 330 gyventojų.