izoliãtorius, elektrai nelaidi medžiaga arba iš jos pagamintas įtaisas. Techniniu požiūriu izoliatorius yra medžiaga, kurios savitasis elektrinis laidis mažesnis negu 10–10 Ω–1·m–1. Fizikiniu požiūriu – tai medžiaga, kurios Maxwello relaksacijos trukmė didesnė už krūvininkų lėkio ar gyvavimo trukmę. Priskyrimas prie izoliatorių priklauso ne tik nuo medžiagos savitojo laidžio, bet ir nuo prijungtos įtampos bei medžiagos, gaminio matmenų. Izoliatoriai yra dauguma oksidų, organinių medžiagų, keramika.
Izoliatoriumi gali būti įtaisas skirtingų potencialų elektrinio įrenginio dalims elektriškai atskirti ir mechaniškai sujungti. Izoliatoriai gaminami iš dielektrikų, t. y. medžiagų su geromis izoliacinėmis savybėmis (didele savitąja varža ir elektriniu atsparumu, mažais dielektriniais nuostoliais). Žemosios įtampos ir žemojo dažnio įrenginiuose naudojami izoliatoriai iš keramikos, polimerinių medžiagų, ebonito, gumos, plastikų ir kitų medžiagų su didele savitąja varža. Aukštosios įtampos įrenginiuose naudojami izoliatoriai iš didelio elektrinio atsparumo medžiagų, porceliano, stiklo. Aukštosios įtampos linijų izoliatoriai veikia lauko sąlygomis ir atmosferinis poveikis (oro užterštumas, krituliai) sumažina paviršinio elektros išlydžio įtampą, todėl kritulių poveikiui sumažinti izoliatorių paviršius specialiai didinamas. Izoliatoriai klasifikuojami pagal konstrukciją ir darbinę įtampą. 1–35 kV elektros linijose naudojami smaiginiai, aukštesnės įtampos linijose – kabamieji izoliatoriai. Kuo ilgesnė kabamųjų izoliatorių girlianda, tuo didesnė linijos įtampa. Elektros skirstyklose srovinės dalys tvirtinamos ant atraminių izoliatorių. Įtampa per pertvarą išvedama pervadiniais izoliatoriais. Aukštojo dažnio įrenginių izoliatoriai gaminami iš medžiagų su mažais dielektriniais nuostoliais, specialaus stiklo, keramikos, ultraporceliano, polietileno.