Jõno laiška, trys Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygos. Priskiriami prie Visuotinių laiškų. Parašyti 80–90 m. graikų kalba. Skirti Mažosios Azijos krikščionims (1 Jn ir 2 Jn – bendruomenėms, 3 Jn – bendruomenės vadovui Gajui). Autorių, prisistatantį kaip mačiusį ir girdėjusį tai, ką skelbia (1 Jn 1–3), ir kaip presbiterį (vyresnįjį; 2 Jn 1, 1; 3 Jn 1, 1), Tradicija tapatina su apaštalu Jonu. Seniausias neištisas nuorašas išlikęs 5 a. kodekse C 04 (Paryžiaus nacionalinė biblioteka). 1 Jn kalba, stilius ir mokymas primena Evangeliją pagal Joną, o apokaliptiniai motyvai (2, 18) – Apreiškimą Jonui. Negriežtos struktūros tekstas dėl tematikos (gyvenimas Dievo šviesoje – 1, 5–2, 29; Dievo vaikų gyvenimas – 3, 1–4, 6; meilė ir tikėjimas – 4, 7–5, 12; išgelbėjimo viltis – 5, 13–21) ir aforistinės formos panašus ne į epistolinio, o į didaktinio ar homiletinio žanro kūrinį ir asmenišką liudijimą. Kiti du Jono laiškai – trumpiausios Biblijos knygos (2 Jn sudaro 245 žodžiai, 3 Jn – 218 žodžių). Jie išlaikė tipinę laiško formą: autoriaus prisistatymas, adresato įvardijimas ir pasveikinimas, pagrindinė dalis, atsisveikinimas. Laiškuose krikščionys perspėjami dėl ankstyvosioms bendruomenėms kylančių iššūkių: Jėzaus Kristaus įsikūnijimo ir mokymo nepripažinimo (2 Jn 7–11), polinkio į bendruomenių autoritarinį valdymą, atskirumą ir uždarumą (3 Jn 5–12).
2919
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.