Joseph Alois Schumpeter
Schumpeter Joseph Alois (Jozefas Aloisas Šùmpėteris) 1883 02 08Triesch (Austrija‑Vengrija; dabar Třešť, Vysočinos kraštas, Čekija) 1950 01 08Taconic (Konektikuto valstija), Austrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas, sociologas. Habilituotas daktaras (1908).
Išsilavinimas ir darbinė veikla
1906 baigė Vienos universitetą (teisę). 1906–08 dirbo Tarptautiniame teisme Kaire. 1909–11 dėstė Černivcų, 1911–18 Grazo, 1925–32 Bonos, nuo 1932 Harvardo universitete; profesorius (1909). 1918–19 Vokietijos vyriausybės Socializacijos komisijos (pramonei nacionalizuoti) narys. 1919 Austrijos finansų ministras. 1921–24 Vienos Biedermann banko prezidentas.
Mokslinė veikla ir ekonominės idėjos
1940–41 Ekonometrikų draugijos, 1948 Amerikos ekonomikos asociacijos prezidentas.
Iškėlė idėją, kad ūkio plėtros ir ekonominės sistemos evoliucijos pagrindinė varomoji jėga yra verslininkai inovatoriai, kurie, siekdami gauti pelną, didesnį už įprastinį, pirmieji diegia versle naujas technologijas, geresnius gamybos organizavimo metodus, kuria naujus produktus, atranda naujas rinkas ir šitaip laikinai įgyja monopolinę galią. Apibūdino inovacinę veiklą kaip vadinamąjį kūrybinį griovimą – procesą, griaunantį ekonominę pusiausvyrą ir kai kurias senąsias ūkio šakas, nes dėl atsirandančių sėkmingų technologinių ir ekonominių naujovių jos tampa neefektyvios ir išnyksta, užleisdamos vietą pažangesnėms.
Sukūrė dinamišką ekonominių ciklų koncepciją (sujungusią į vieną modelį trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius ciklus), pagal kurią cikliškumas yra ekonominio augimo dėsningumas: ekonominiai pakilimai įvyksta, kai paspartėja inovacinė veikla, pritraukiama daugiau investicijų ir didinamas gamybos mastas, o ekonominės krizės – kai inovacijų sukurti nepavyksta arba jos yra nesėkmingos.
Teigė, kad kapitalizmas ateityje neišvengiamai taikiu (o ne revoliuciniu) būdu transformuosis į socializmą: kai sėkmingai besiplėtojančios kapitalistinės bendrovės taps labai didelės, jų valdymui vis didesnę įtaką turės ne verslininkai, bet biurokratai ir intelektualai, korporatyviniai ir kiti kolektyviniai visuomenės interesai taps svarbesni už privačius, dėl to visų svarbiausių ekonominių sprendimų priėmimą ir didžiąją dalį privačios nuosavybės pamažu perims valstybė.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Teorinės politinės ekonomijos esmė ir pagrindinis turinys (Wesen und Hauptinhalt der Theoretischen Nationalökonomie 1908), Ekonominės plėtros teorija (Theorie der Wirtschaftlichen Entwicklung 1911), Verslo ciklai: teorinė, istorinė ir statistinė kapitalistinio proceso analizė (Business Cycles: A Theoretical, Historical and Statistical Analysis of the Capitalist Process 2 tomai 1939), Kapitalizmas, socializmas ir demokratija (Capitalism, Socialism and Democracy 1942, lietuviškas leidimas 1998), Dešimt didžiųjų ekonomistų: nuo Marxo iki Keyneso (Ten Great Economists: from Marx to Keynes, išleistas 1951), Ekonominės analizės istorija (History of Economic Analysis, išleistas 1954).
-kūrybinis griovimas