Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija

Jungtnių Taut bendróji klmato kaitõs konveñcija (angl. United Nations Framework Convention on Climate Change, UNFCCC), Klmato kaitõs konveñcija, tarptautinė sutartis, kurioje suformuluoti valstybių prisiimti atmosferos taršos mažinimo įsipareigojimai. Šiuo dokumentu siekiama, kad atmosferoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija stabilizuotųsi ir būtų tokio lygio, kad antropogeninis poveikis netrikdytų klimato sistemos. Šis lygis turi būti pasiektas per laikotarpį, per kurį ekosistemos galėtų natūraliai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo, nekiltų pavojaus maisto produktų gamybai ir stabiliai ekonominei raidai.

Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos delegacijų vadovai (2015)

Konvencija priimta 1992 05 09 Niujorke. Ją pasirašyti buvo galima 1992 06 04–14 Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje ir 1992 06 20–1993 06 19 Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke (per tą laiką pasirašė 166 Šalys). Konvenciją ratifikuoti, priimti, patvirtinti arba prie jos prisijungti gali valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos. Nepasirašiusios valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos gali prie Konvencijos prisijungti bet kuriuo metu. Konvencija įsigaliojo 1994 03 21, iki 2021 prie jos buvo prisijungusios 197 Šalys (196 valstybės ir 1 regioninė ekonominės integracijos organizacija; Lietuva Konvenciją ratifikavo 1995).

Pirmojoje Konvencijos Šalių konferencijoje Berlyne 1995 nutarta atsakomybę už ilgalaikį Konvencijos įgyvendinimą suteikti Šalių konferencijai – aukščiausiam Konvencijos organui. 1996 įsteigtas Konvencijos sekretoriatas, kuris turi koordinuoti ir remti Šalių veiksmus.

Konvencija turi 2 priedus; 1 priede įrašytos įsipareigojimus prisiimančios ekonomiškai stiprios ir pereinančios į rinkos ekonomiką šalys (tarp jų ir Lietuva), 2 priede – ekonomiškai stiprios šalys, turinčios teikti finansinę ir kitokią paramą ekonomiškai silpnesnėms šalims, kad šios galėtų įgyvendinti prisiimtus taršos mažinimo įsipareigojimus.

Pirmojoje šalių konferencijoje Šalys nusprendė, kad I priede nurodytas tikslas – iki 2000 stabilizuoti išmetamų teršalų kiekį iki 1990 metų lygio – nebuvo pakankamas, todėl tolesnės diskusijos paskatino sudaryti Kioto protokolą, kuris nustatė pagal tarptautinę teisę privalomus įsipareigojimus ekonomiškai stiprioms ir ekonomiškai silpnoms šalims.

2011 Šalių konferencijoje Durbane buvo konstatuota, kad pastangos apriboti globalų atšilimą iki 2 arba 1,5 °C, palyginti su ikipramoniniu lygmeniu, pasirodė nepakankamos. Šalys įsipareigojo sukurti teisinę galią turinčią naują Konvencijos sutartį, taikomą visoms šalims. 2015 12 12 Paryžiuje vykusioje Konvencijos šalių 21-ojoje konferencijoje priimta teisiškai privaloma tarptautinė sutartis dėl klimato kaitos (Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos). Šioje konferencijoje 196 Šalys susitarė siekti, kad globalus atšilimas būtų mažesnis nei 2 °C, ir bandyti apriboti jo padidėjimą iki 1,5 °C.

1163