jungtukas

jungtùkas (lot. conjunctio), nesavarankiškas nekaitomas žodis, jungiantis sakinyje kitus žodžius, jų junginius ar sudėtinio sakinio dėmenis ir kartu rodantis jų ryšio pobūdį. Atlikdamas jungiamąją funkciją jugtukas neina sakinio dalimi. Pagal sandarą skiriami vientisiniai (i, õ, bèt, kàd) ir sudėtiniai (sudaro vientisinių jungtukų samplaikos su dalelytėmis ar kitais jungtukais – nors i, kaip kàd, kai tk), pagal poziciją sakinyje – vieniniai (ka, kad i), poriniai (kad i…, bèt; ka…, tai; juõ…, juõ) ir kartojamieji jungtukai (i…, i…, i, a…, a, ta…, ta), pagal jungiamųjų dėmenų sintaksinius ryšius – sujungiamieji (i, a, bèt) ir prijungiamieji (kàd, jéi, nórs). Mažesnės sujungiamųjų ir prijungiamųjų jungtukų grupės toliau skiriamos atsižvelgiant į jų žymimų santykių reikšmę.

Jungiamąją funkciją sakinyje atlieka ir kai kurie prieveiksmiai (kadà, kek, ku) bei įvardžiai (kàs, kurs, ‑, kóks, ‑ià). Jie skiriasi nuo jungtukų tuo, kad išlaiko sintaksinį savarankiškumą ir eina sakinio dalimis. Tokie prieveiksmiai ir įvardžiai kartu su jungtukais sudaro sintaksinę jungiamųjų žodžių klasę.

2352