Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė

Ermináitė-Šikuvienė Jurgita 1980 05 31Telšiai, lietuvių metalo dailininkė, juvelyrė. 2002 Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės ir dizaino fakultete baigė metalo meno specialybę (bakalauro laipsnis), 2004 Vilniaus dailės akademijoje – dizaino specialybę (magistro laipsnis). Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 2006).

Kūryba

J. Erminaitė‑Šimkuvienė – viena konceptualiausių Lietuvos metalo dailininkių. Kuria juvelyriką, objektus, medalius, fotografiją. Sukūrė meniškų votų bažnyčioms, šv. Faustinos relikvijorių Dievo Gailestingumo šventovei Vilniuje (2021), palaimintojo Mykolo Sopočkos relikvijorių. Menininkė kūryboje kelia sakralumo ir desakralizacijos, egzistencinių vertybių ir tapatybės klausimus.

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė

Papuošalai (segės, kaklo vėriniai, pakabukai, auskarai, žiedai ir kita) skirtingos manieros, balansuojantys tarp tradicinės juvelyrikos (auskarai Pienės pūkai 2017, pakabukas Abisinijos katė 2019) ir neįprastos raiškos (kaklo papuošalas Žuvis‑beždžionė 2021, pakabukai Stogas, Laivas, abu 2021), kai kurie kvestionuoja puošybinę funkciją, jiems būdinga netikėtumas, brangių medžiagų ir kasdienių motyvų deriniai. Tauriuosius metalus (sidabrą, baltą, geltoną ir raudoną auksą) J. Erminaitė‑Šimkuvienė derina su plastiku, švitriniu popieriumi, epoksidiniais klijais, abrazyvinio disko, laikrodžio stiklo fragmentais ir kasdienių daiktų detalėmis, organinėmis medžiagomis (gyvūnų kaulai ir dantys, banano žievė, riešuto luobas, avokado skiltelė). Nors juvelyrikos forma neįprasta, jos estetinis pobūdis išlieka.

Menininkė t. p. kuria socialiai ir politiškai angažuotus objektus, ironizuodama vartotojišką kultūrą, keldama abejonių dėl kūrybos elitiškumo, medžiagų taurumo, demonstruodama radikalų požiūrį į gintarą, derindama brangias medžiagas su pigiomis. Objektuose atsispindi ironija, savistaba, atminties ženklai, tapatybės ir sakralumo paieškos. Svarbesni kūriniai: monstrancijų ciklas Septynios didžiosios nuodėmės (2011), objektai Grožio vinys, Klausykla (abu 2004), Mana (2008), Išsinešti (2011–13), Krikštas (1913–17), Tai tik laiko klausimas, PARTYniai (abu 2017), Kiaulės akys (2018), Kuaizi / Valgymo lazdelės (2019), auskarai Parašas (2018), Kriaušė ir avokadas (2019), Nelaukiamas laukimas (2023), segė Amplua (2020).

Parodos, apdovanojimai

Nuo 2002 dalyvauja parodose. Daugelio grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Estijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sakartvele, Ispanijoje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose) dalyvė; individualios parodos Vilniuje (2018, 2022, 2023; 2011 – su Egle Čėjauskaite‑Gintale, Ugne Blažyte); kūrybinio dueto Vedvi (su E. Čėjauskaite‑Gintale) parodos surengtos Telšiuose (2002), Vilniuje (2007, 2018), Utenoje (2013), Šilutėje (2016). Parodose ir konkursuose pelnė apdovanojimų (tarptautinio konkurso Gintaras interjere Gintaro muziejuje‑galerijoje Vilniuje II premija, 2002, I tarptautinio gintaro dirbinių konkurso Alatyr'‑2005 Kaliningrado gintaro muziejuje Karaliaučiuje pagrindinis prizas, 2005, III vieta 7‑ojoje Talino taikomosios dailės trienalėje Ajavahe. Time Difference, 2017, kita).

2972