kalbos vienetas

kalbõs venetas, kalbos lygmenų, arba kalbos sistemos dalių, struktūrinis elementas, turintis apibrėžtą funkciją. Fonologinės sistemos (foneminio lygmens) pagrindinis vienetas yra fonema (su tam tikromis išlygomis – ir fonemos diferencinis požymis, pvz., skardus–duslus – plg. darė : tarė), morfologinės – morfema, leksinės – žodis, sintaksinės – žodžių junginių ir sakinių struktūrinis tipas (schema). Visi kalbos vienetai (išskyrus fonemas ir jų diferencinius požymius, kurie yra vienplaniai) yra dviplaniai (tam tikra raiškos ir turinio vienovė) ir laikomi elementariais, arba kompleksiniais, kalbos ženklais. Kalbėjimo aktuose kalbos vienetai tampa materialiais kintamais variantais, kuriuos lemia jų sąveika su kitais aplinkiniais vienetais (pvz., lietuvių fonema /a/ gali būti realizuota balsiais [ã:] ir [a] – vãdas ir vada, morfema /ber-/ – alomorfais [be:r‘-] ir [bėr-] – bẽria ir brė).

330