kalbų tipas

kalb tpas, gramatinėje sandaroje vyraujančių bendriausių ypatybių visuma, nepriklausanti nuo kalbų genetinių (kilmės) ryšių. Pagal morfologinę žodžio struktūrą ir gramatinių reikšmių perteikimo būdus tipologinėje (morfologinėje) kalbų klasifikacijoje skiriamos agliutinacinės kalbos, fleksinės kalbos, inkorporacinės kalbos ir izoliacinės kalbos. Šie 4 kalbų tipai nustatyti 19 a. pirmoje pusėje. Agliutinacinėse ir fleksinėse kalbose žodis skaidus ir gana sudėtingos sandaros: be leksinės, jį dažniausiai sudaro ir viena ar kelios gramatinės morfemos. Fleksinėse kalbose gramatinės morfemos, arba fleksijos, yra daugiareikšmės (lietuvių vaikai galūnė -ai rodo daiktavardžio giminę, skaičių ir linksnį), agliutinacinėse kalbose – vienareikšmės (suomių kaduille ‘į gatves’ daugiskaitą rodo -i-, linksnį – -lle morfema). Inkorporacinėse kalbose į vieną žodį susiejama po kelias leksines ir gramatines morfemas, toks žodis savo sandara ir perteikiama reikšme prilygsta sakiniui. Izoliacinėse kalbose žodis dažniausiai neskaidus: jį sudaro vienas leksinę ar gramatinę reikšmę žymintis garsų kompleksas (žodis sutampa su morfema). Pagal tai, koks yra gramatinių santykių žymėjimo būdas, kalbos gali būti apibūdinamos kaip analitinės kalbos ir sintetinės kalbos. Analitinėse kalbose gramatiniai santykiai reiškiami tarnybiniais žodžiais – artikeliais, prielinksniais, pagalbiniais veiksmažodžiais, žodžių tvarka, sintetinėse kalbose – kaitomosiomis žodžių formomis, pasidaromomis keičiant galūnę arba vienareikšmius gramatinius afiksus, be to, leksinėse morfemose gali būti ir morfonologinių kaitų, plg. suomių katu ‘gatvė’ ir kaduille ‘į gatves’ (2 vienareikšmės gramatinės morfemos -i-, -lle ir priebalsių kaita leksinėje morfemoje), lietuvių geriu ir gėriau (skirtingą laiką rodančios galūnės ir balsių kaita leksinėje morfemoje). Analitinės yra visos izoliacinės ir kai kurios fleksinės kalbos, sintetinės – dauguma agliutinacinių ir fleksinių kalbų. Inkorporacinės kalbos dažniausiai vadinamos polisintetinėmis kalbomis, nes jose gramatiniai santykiai reiškiami į vieną žodį-sakinį tam tikra seka susiejant po kelias leksines ir gramatines morfemas. Priskirti konkrečią kalbą vienam kalbų tipui gana sunku, daugelyje kalbų yra ir kitų tipų bruožų: sintetinėmis laikomose kalbose gali pasitaikyti analitiniu būdu pasidarytų kaitomųjų žodžių formų, agliutinacinėse kalbose – izoliacinėms, fleksinėms ar inkorporacinėms kalboms būdingų reiškinių. Kalbų tipus bandoma skirti ir pagal sintaksinės sandaros ypatybes: semantinių funkcijų santykį su sintaksinėmis ir jų raiška (skiriamos akuzatyvinio, ergatyvinio, aktyvinio tipo kalbos), pagrindinio ar priklausomojo dėmens žymėjimą ir vietą įvairiose konstrukcijose.

330