kalotipija

kalotpija (gr. kallos – gražus + typos – atspaudas), talbotpija, viena ankstyvojo fotografijos periodo technikų (kitos – dagerotipija, šlapiasis kolodijus), kai atvaizdui gauti naudojamas sidabro druskose išmirkytas popierius. Išradėju laikomas W. H. F. Talbotas. Kelerius metus eksperimentavęs su sidabro druskose išmirkytu šviesai jautriu popieriumi, 1839 sausį Londone jis visuomenei parodė pirmąjį kalotipijos technika sukurtą vaizdą, 1841 šį išradimą patentavo. Iš pradžių metodą pavadino fotogeniniu piešiniu (angl. photogenic drawing), galutinį vaizdą popieriuje – kalotipu (išradėjo garbei dar vadinamas talbotipu).

W. H. F. Talboto ateljė Readinge (1845, kalotipas)

Tivolio kriokliai (apie 1850, kalotipas, fotografas nežinomas)

Popierius šviesai įjautrinamas dviem etapais. Pirmiausia rašomąjį popierių joduodavo užtepdami halogenidų druskos tirpalą (dažniausiai – kalio jodidą su mažesne dalimi sidabro nitrato) – taip paruoštą popierių galima naudoti ilgiau. Prieš fotografuodami joduotą popierių padengdavo galo rūgštimi ir sidabro nitratu (popierius naudojimui tikdavo kelias valandas). Ekspozicija fotografinėje kameroje užtrukdavo nuo 30 sekundžių iki 6 minučių ar ilgiau, priklausomai nuo sąlygų. Eksponuotą popierių ryškindavo galo rūgšties ir sidabro nitrato mišinyje. Vaizdą fiksuodavo (pašalindavo neeksponuotus halogenidus) popierių plaudami kalio bromidu arba natrio tiosulfatu – popieriuje apšviestos vietos pajuoduodavo ir susidarydavo atvirkščias (negatyvinis) vaizdas. Kitą šviesai jautraus popieriaus lakštą, suglaustą su negatyviniu atvaizdu, apšviesdavo tiesiogine saulės šviesa ir gaudavo pozityvinį atvaizdą – tuomet jame atsirasdavo ir erdvės, ir šviesumo požiūriu teisingas vaizdas.

Kalotipe vaizdas susidarydavo paviršiniame popieriaus sluoksnyje, todėl nebuvo toks ryškus kaip dagerotipe ar šlapiojo kolodijaus negatyve, jame matėsi popieriaus faktūra. Kalotipijos išradimas buvo apsaugotas patento, todėl kalotipų kūrėjai privalėjo mokėti išradėjui. Dėl šių 2 priežasčių kalotipija neišpopuliarėjo kaip dagerotipija, ji naudota tik iki 19 a. 6 dešimtmečio, daugiausia Didžiojoje Britanijoje (fotografai W. H. F. Talbotas, D. O. Hillis, Robertas Adamsonas, 1821–48, Jeanas François Antoine’as Claudet, 1797–1867) ir Prancūzijoje (Ch. Nègre’as). Manoma, kad kalotipija Lietuvoje nebuvo paplitusi.

Romos Koliziejus (1860–70, kalotipas, fotografas nežinomas)

2 etapų negatyvinis ir pozityvinis procesas, kai sukuriamas negatyvinis atvaizdas, iš kurio galima padaryti neribotą kiekį pozityvinių atvaizdų, pirmą kartą fotografijos istorijoje suteikė galimybę tiražuoti atvaizdus. Jis vyravo iki skaitmeninės fotografijos atsiradimo.

13