kanconà (it. canzone), poezijos žanras – negriežtos formos eilėraštis. Atsirado 12 a. pirmoje pusėje. Paplito 13–14 a. italų ir Provanso lyrikoje. Paveikė vokiečių minezangą. Kanconos apimtis ir strofika nefiksuoti. Dažniausiai kanconą sudaro 5–7 nevienodo ilgio eilučių strofos. Klasikinė kanconos strofa susideda iš 2 periodų: pirmasis, kylančios intonacijos, suskyla į 2 simetriškas vienodos ritminės struktūros dalis; antrasis, nusileidžiančios intonacijos, turi savarankišką rimą. Paskutine eilėraščio eilute neretai kreipiamasi į adresatą. Temos įvairios, bet vyrauja meilės ir karo žygių motyvai. Klasikinių kanconų Italijoje sukūrė Dante, F. Petrarca, G. Boccaccio, T. Tasso, G. Leopardi, Vokietijoje – A. W. Schlegelis, F. Rückertas, A. von Plattenas, Rusijoje – V. Ivanovas, V. Briusovas, N. Gumiliovas.
253
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.