kapelméisteris (vok. Kapellmeister < Kapelle – kapela + Meister – meistras, mokytojas), muzikos atlikėjų kolektyvo vadovas; 16–18 a. – choro arba instrumentinės kapelos, 19 a. – simfoninio, operos teatro orkestro, choro dirigentas.
Istorija
Kapelmeisterio pareigybė atsirado 11 a. Prancūzijos karaliaus rūmuose. Iki 16 a. juo būdavo ne muzikas, o aukštas dvasininkas, vadintas karališkosios kapelos magistru (Magister capellae regiae), Popiežiaus rūmuose Avinjone – kapelos magistru (Magister capellae). Nuo 16 a. Vokietijoje kapelmeisteriu vadintas rūmų pasaulietinės muzikos atlikėjų kolektyvo vadovas. 19 a., iširus karalių ir kunigaikščių kapeloms, nebeliko ir kapelmeisterio titulo. Nuo 20 a. kapelmeisteriu kartais vadinamas karinio orkestro vadovas, Italijoje (maestro di cappella) ir Prancūzijoje (maître de chapelle) – bažnytinės muzikos kolektyvo vadovas.
Kapelmeisteriai Lietuvoje
Lietuvoje nuo 14 a. kunigaikščių, didikų rūmų, dvarų (vėliau ir mokyklų) kapelų (daugiausia instrumentinių), orkestrų kapelmeisteriai ilgą laiką buvo svetimšaliai, vėliau vietiniai muzikantai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Rietavo, Plungės, Rokiškio muzikos mokyklų orkestrų (kapelų) kapelmeisteriai ir pedagogai buvo J. E. Mašekas, P. Dovydavičius, R. Liehmannas. Pirmieji profesionalai kapelmeisteriai E. Gailevičius, J. Gudavičius baigė kapelmeisterio klasę Varšuvos muzikos institute. Nuo 1934 Kauno konservatorijoje veikė karo kapelmeisterio klasė (vedėjas E. Gailevičius); ją baigė P. Bekeris, J. Gaudrimas, mokėsi K. Griauzdė. Vilniaus konservatorijos Pučiamųjų instrumentų katedroje 1945–49 veikė karinio orkestro dirigavimo klasė (vedėjas J. Gaudrimas).
Žymesni Lietuvos Respublikos karinių orkestrų kapelmeisteriai: J. Jonušas, G. Jurgaitis, A. Čiupkovas, P. Memėnas, V. Ščetilnikovas, V. Normantas, R. Kukulskis. Kapelmeisteriai nuo 1990 rengiami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1352
1915