Kaũno lėli teãtras, Kaũno valstýbinis lėli teãtras, lėlių teatras Kaune. Įkurtas 1958 01 18 kaip Kapsuko (dabar Marijampolė) valstybinis lėlių teatras. Iniciatoriai – aktoriai S. Ratkevičius (1958–86 vyriausiasis režisierius, 1987–97 meno vadovas) ir jo žmona V. Gruodytė. 1958 05 18 suvaidintas pirmasis spektaklis – pasaka Stebuklingasis Aladino žibintas (pagal Niną Gernet, dailininkas Iraklijus Mdivani). Trupę sudarė Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Teatro skyriaus auklėtiniai Tatjana Bevziukaitė, Ona Viščiulytė (Stankevičienė), Angelė Sabaliauskaitė, Algimantas Stankevičius, Adelė Juozaponytė (Ignatavičienė), Valentinas Čepkovas (Čepkus), konkurso būdu priimti Ramutė Kabelkaitė, Regina Žemininkaitė (Čeponienė), dramos aktoriai Albinas Stankevičius, Anupras Mozūraitis, V. Gruodytė, Vytautas Sodaitis.
spektaklio V. Miliūno Mūsų nuotykiai Mėnulyje scena (1960, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas Dionizas Barauskas)
spektaklio Penčo Mančevo Zuikių mokykla scena (1968, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
Nuo 1958 vyriausiuoju dailininku dirbęs Dionizas Barauskas (Isidoro Štoko Velnių malūnas 1959, 1963, V. Miliūno Mūsų nuotykiai Mėnulyje 1960, abiejų režisierius S. Ratkevičius) propagavo realistinį stilių. Teatro vadovas S. Ratkevičius stažavo Centriniame lėlių teatre Maskvoje pas S. Obrazcovą, laikėsi šio režisieriaus plėtotos realistinio imitacinio lėlių teatro krypties (stengtasi kuo tiksliau perteikti tekstą, pabrėžta lėlių valdymo tikslumas, tikroviškumas, personažų charakteringumas). 1960 teatras perkeltas į Kauną ir pavadintas Kauno valstybiniu lėlių teatru (teatro vadovybė ir aktorių kolektyvas nepasikeitė), spektakliai iš pradžių buvo rodomi Upeivių klube (dabar Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampas, pastatas neišliko). Vėliau persikėlė į buvusio kino teatro Odeon (pastatytas 1926, architektas Jonas Salenekas, pirmasis specialiai kinui pastatytas pastatas Kaune; rekonstruotas 1929, 1936, 1939, vėliau veikė kino teatrai Gloria, Baltija, Pionierius) patalpas (dabar Laisvės alėja 87A).
1963–91 teatro pedagoginės dalies vedėja dirbusi aktorė V. Gruodytė prieš spektaklį kalbėdavosi su vaikais, aiškindavo lėlių teatro specifiką. Bandyta ieškoti ir kitokių lėlių teatro galimybių – spektaklyje V. Majakovskio Misterija buf (1967, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas M. Percovas) scenoje šalia lėlių vaidino ir už širmos nesislepiantys aktoriai. Nuo 1968 režisierius S. Ratkevičius ir dailininkas V. Mazūras pradėjo plėtoti lėlių teatro specifinę poetiką, naudotas ekspresyvus plastinis judesys, ritmų kaita, apibendrintos sąlygiškos formos (Penčo Mančevo Zuikių mokykla, Eglė žalčių karalienė, pagal S. Nėrį, abu 1968, Aleksandro Popescu Spindulėlis 1971), režisieriaus ir dailininko indėlis kuriant spektaklį tapo lygiavertis. 1975–82 teatre režisavusi L. Lankauskaitė spektakliuose pabrėžė lėlės išskirtinumą, daug reikšmės teikė tekstui, aktorinių vaidmenų kruopščiam rengimui (Juodoji višta, arba Požemio gyventojai 1980, pagal A. Pogorelskį, dailininkė Nelė Poliakova).
spektaklio Eglė žalčių karalienė scena (1968, pagal S. Nėrį, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
spektaklio Eglė žalčių karalienė scena (1968, pagal S. Nėrį, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
spektaklio Aleksandro Popescu Spindulėlis scena (1971, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
spektaklio Kimo Meškovo Saulėgrąža ir gaidelis scena (1973, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas Alvydas Balevičius)
spektaklio Atanaso Močurovo Linksmieji gaidžiukai scena (1980, režisierius Algimantas Stankevičius, dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
Nuo 1975 spektaklius režisavo ir Algimantas Stankevičius (1997–2010 meno vadovas; Gyulos Urbáno Mėlynasis šunytis 1975 ir 1986, abiejų dailininkė J. Stauskaitė, E. Ignatavičiaus Šyvio dalia 1979 ir Stebuklingoji motina Elnė 1985, Antano Gudelio Žvaigždės vaikas 1982, Natalijos Langės Pasaka apie Kajų ir Gerdą 1986, A. E. Puišytės Juodoji karalaitė 1987, A. Matučio Eglės sūnus 1988, Valentinos Liubimovos Princesės gimtadienis 1991, Hannos Januszewskos, Jano Wilkowskio Tigriukas Petrikas 1995, V. Mazūro Karalaitės bučinys 2000, visų dailininkas V. Mazūras). Nuo 8 dešimtmečio Kauno lėlių teatras gastroliuoja užsienyje (Europos ir Pietų Amerikos šalyse), dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose (pelnė įvairių apdovanojimų).
Nuo 1991 teatre kasmet rengiamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis Šypsos lėlės ir vaikai. 1994 teatre V. Gruodytė ir S. Ratkevičius įkūrė lėlių teatro muziejų (saugoma daugiau kaip 900 eksponatų; rengiami teatralizuoti užsiėmimai vaikams). Nuo 1969 teatras yra Tarptautinės lėlininkų organizacijos (UNIMA) narys. Yra 2 žiūrovų salės (2018 rekonstruota 230 vietų Didžioji salė, 2019–20 rekonstruota 50 vietų Mažoji salė).
Teatre spektaklių pastatė režisieriai ir dailininkai R. Driežis, Jūratė Januškevičiūtė, režisieriai Rasa Bartninkaitė, Andrius Žiurauskas (abu ir aktoriai), Arvydas Lebeliūnas, Milda Mičiulytė, Agnė Sunklodaitė, Olegas Žiugžda, dailininkai Giedrė Brazytė, S. Bocullo, Aldona Jankauskienė, Lesia Lučko, Valerijus Račkovskis, J. Račinskaitė (1980–88 vyriausioji dailininkė), Julija Skuratova, J. Stauskaitė, kompozitoriai V. Bartulis, Deividas Gnedinas, B. Gorbulskis, A. Jasenka, F. Latėnas, Bogdanas Ščepanckis, M. Urbaitis ir kiti.
Žymesni aktoriai: Valdis Aleksaitis, Regimantas Aleksiūnas, Saulius Bagaliūnas, Elena Čivienė, Marija Dailidienė, Audronė Daugėlytė (Grėbliauskienė), Remigijus Endriukaitis, Dalia Jankauskaitė, Alvydas Jauniškis, Darius Krapikas, Stasys Nacius, Aldona Naciuvienė, Leonas Račkauskas, Jolita Ross, Laima Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė, Elena Žekienė ir kiti, jaunesnės kartos atstovai Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Vigita Rudytė, Rokas Lažaunykas ir kiti. Teatro vadovai: 1986–2020 – Sigitas Klibavičius, nuo 2020 – Rasa Bartninkaitė.
L: V. Žirgulis Kauno valstybinis lėlių teatras Kaunas 1983; Kauno valstybinis lėlių teatras Kaunas 1988.
2271
Kapsuko valstybinis lėlių teatras; Kapsuko lėlių teatras