ketaus radiatorius
ketùs, geležies ir anglies (daugiau kaip 2,14 %) lydinys. Turi dar priemaišų: silicio, mangano, šiek tiek fosforo ir sieros. Išlydomas iš geležies rūdos aukštakrosnėje. Yra trapus, todėl sunkiai kalamas. Pagal sandarą būna cementitinis (jame beveik visa anglis susijungusi į cementitą) ir grafitinis (jame beveik visa anglis yra laisvojo grafito pavidalo). Cementitinis ketus susidaro sparčiai aušinant besikristalizuojantį lydinį arba kai lydalo sudėtyje yra nedaug anglies ir silicio. Cementitinis priešeutektinis ketus (turintis 2,14–4,30 % anglies) kambario temperatūroje sudarytas iš ledeburito, perlito ir antrinio cementito, užeutektinis (turintis 4,30–6,67 % anglies) – iš ledeburito ir pirminio cementito. Cementitinis ketus yra kietas (kietumas pagal Brinellį HB 450–550), trapus ir sunkiai pjaunamas, todėl retai naudojamas. Dažniau naudojamas balintasis ketus, kurio paviršinių sluoksnių struktūra kaip cementitinio, šerdies – kaip grafitinio ketaus. Iš jo gaminami valcavimo staklių velenai, malūnų dalys.
Grafitinis ketus (mažiau kaip 0,7 % cementito) pagal grafito intarpų formą būna pilkasis, stiprusis ir kalusis. Pilkajame ketuje grafito intarpai yra plokštelių pavidalo; dažniausiai turi 2,9–3,5 % anglies ir 0,9–2,3 % silicio. Pilkasis ketus būna feritinis (sudarytas iš ferito ir grafito), feritinis perlitinis (ferito, perlito ir grafito ir perlitinis (perlito ir grafito); yra pigus ir gerai liejamas. Stipriajame ketuje grafitas yra rutuliukų pavidalo, kurią įgyja išlydytą ketų modifikuojant ceriu arba magniu (0,03–0,07 %). Lyginant su plokšteliniu rutulinis grafitas mažiau silpnina metalinį ketaus pagrindą, jame mažiau telkiasi įtempiai. Stiprusis ketus yra plastiškesnis, stipresnis, geriau slopina vibracijas negu pilkasis, atsparesnis dilimui, gerai liejamas ir pjaunamas. Iš stipriojo ketaus liejami alkūniniai velenai, valcavimo staklyno detalės, kūjai, siurblių korpusai. Į pilkąjį ketų dedant mažiau priedų, skatinančių rutulinio grafito susidarymą, gaunamas stiprusis ketus su vermikulitinės formos grafito intarpais. Kalusis ketus gaunamas 950–1000 °C temperatūroje atkaitinant cementitinį (baltąjį) ketų; vyksta grafitizacija – cementitas skyla į austenitą ir dribsnių formos grafitą. Dribsnių pavidalo grafitas mažiau telkia įtempių negu plokštelinis, todėl kalusis ketus yra plastiškesnis, stipresnis už pilkąjį. Nuo to, kaip kalusis ketus aušinamas po atkaitinimo, jo struktūra būna feritinė arba perlitinė. Feritinis kalusis ketus yra labai plastiškas ir naudojamas cikliškai apkraunamoms arba vibracijų veikiamoms detalėms, dažniausiai reduktorių korpusams, stebulėms gaminti. Perlinis kalusis ketus yra stiprus, turi antifrikcinių savybių. Iš jo gaminami konvejerių grandys, velenai, stabdžių detalės.
Yra dar antifrikcinis ketus (lyginant su kitomis ketaus rūšimis, korytesnis ir geriau išlaiko tepalo plėvelę tarp besitrinančių paviršių; tinka gaminti slydimo guoliams, įvorėms, dirbančioms trinties sąlygomis). Specialusis ketus gaunamas cementitinį arba grafitinį ketų legiruojant chromu, siliciu, aliuminiu, nikeliu ir kitais elementais; skirtas dirbti aukštoje temperatūroje, agresyviojoje aplinkoje ar esant intensyviai trinčiai. Pavyzdžiui, ketų legiruojant chromu (iki 30 %), siliciu (iki 6 %) ar aliuminiu (iki 22 %) padidinamas jo atsparumas kaitrai. Ketus, turintis 5–32 % nikelio, atsparus šarminei aplinkai, turintis 14–18 % silicio – sieros ir azoto rūgštims, legiruotas nikeliu (iki 2,5 %) ir chromu (iki 0,6 %) ketus tinka dirbti esant intensyviai (pvz., sausajai) trinčiai.
strypai iš ketaus
Iš mažai legiruoto specialiojo ketaus dažniausiai daromi vidaus degimo variklių cilindrų blokai ar jų galvutės, iš gausiai legiruoto – indai švinui, cinkui ar aliuminiui lydyti, alyviniai išjungikliai, transformatorių dėžės. Europoje ketus pramoniniu būdu pradėta lydyti 14 a. viduryje.
1802