kipčiãkų kalbà, kumãnų kalbà, polòvcų kalbà, viena tiurkų kalbų. Mirusi.
Paplitimas
Vartota 10 a. viduryje–16 amžiuje. Vidurinės Azijos stepių rytinėje dalyje, vadinamosiose Kipčiakų stepėse (persų k. Dešt-e Kipčak), ir Juodosios jūros stepėse, vakaruose – Krymą ir dalį Balkanų užėmusių genčių junginių branduoliu buvusių kipčiakų.
Istorija
Iš kipčiakų kalbos tarmių vėliau susidarė karačiajų-balkarų, karaimų, karakalpakų, kazachų, kirgizų, kumykų ir kitos kalbos; jos sudaro tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupį. Kipčiakų kalba paliudyta rašto paminklų. Duomenų apie kipčiakų kalbą iki mongolų-totorių valstybės Aukso ordos susidarymo (11 a.–13 a. pradžia) pateikta M. Kaşgarlı tiurkų tarmių žodyne (Divan i Liugat it Tiurk, parašyta arabų k. Bagdade 1072–77, išleistas 1915–17 Stambule). Svarbesni rašto paminklai sukurti po Aukso ordos susikūrimo (13 a. 3 dešimtmetis); iš jų svarbiausias – lotynų–persų–kipčiakų kalbų žodynas su kitais tekstais, vadinamasis Codex Cumanicus (parašytas 13 a. pabaigoje, dalis išleista 1828, visas 1880).
Gramatikos ypatybės
Kipčiakų kalba – agliutinacinė. Žodžio pradžioje vietoj kitų tiurkų kalbų vartojamų ž arba dž yra j. Leksikoje gausu skolinių iš ogūzų, arabų, graikų, persų ir kitų kalbų.
2366
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.