Klapėdos krãšto konveñcija, Antantės valstybių (Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija), sudariusių Ambasadorių konferenciją, sutartis su Lietuvos Respublika dėl Klaipėdos krašto, pasirašyta 1924 05 08 Paryžiuje.
1923 02 16 Ambasadorių konferencija suvereno teises į Klaipėdos kraštą perdavė Lietuvai. Pabrėžta, kad galutinai tai būsią padaryta Antantės valstybių ir Lietuvos bei Klaipėdos krašto atstovams pasirašius konvenciją. 1923 03 24 prasidėjo derybos dėl jos nuostatų. Ambasadorių konferencijos komisija (pirmininkas Jules’is Laroche’as, Prancūzija) pateikė 50 straipsnių konvencijos projektą: Klaipėdos kraštą valdys dvejų rūmų parlamentas ir Klaipėdos uosto administravimo komisija (Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas), Lenkijai 99 m. bus išnuomota speciali zona jūrų uoste. Lietuvos delegacija (pirmininkas E. Galvanauskas) su Klaipėdos krašto atstovais (V. Gailiumi, Robertu Grobowu, Josephu Krausu, Konradu von Dressleriu, Richardu Meyeriu) 1923 04 11 įteikė Lietuvos Vyriausybės parengtą konvencijos projektą.
Abu projektai buvo labai skirtingi, jie nebuvo priimti, 1923 04 13 derybos laikinai nutrūko. Rengti Klaipėdos krašto konvenciją ėmėsi Tautų Sąjunga.
1924 01 05 sudaryta komisija (pirmininkas Normanas Daviesas, Jungtinės Amerikos Valstijos, nariai – Tautų Sąjungos atstovai Antonas Krölleris, Olandija, ir Peras Gustafas Hörnellis, Švedija) lankėsi Klaipėdoje, Kaune, Varšuvoje, Prahoje. 1924 02 18 Ženevoje prasidėjusiose derybose tarp Tautų Sąjungos komisijos ir Lietuvos delegacijos (pirmininkas E. Galvanauskas, nariai V. Sidzikauskas ir B. K. Balutis) pavyko suderinti konvencijos projektą. Diplomatų pastangomis Antantės valstybių politiniai reikalavimai buvo sušvelninti ir dalis jų iš konvencijos išskirti į tam tikrus dokumentus (Statuto, Klaipėdos uosto ir tranzito priedus). Klaipėdos krašto statutas tapo Lietuvos nustatomu priedu prie Klaipėdos krašto konvencijos, o Klaipėdos krašto autonomija deklaruojama Lietuvos Respublikos vardu; tai buvo Lietuvos diplomatų laimėjimas. Konvencijos projektą 03 14 svarstė Tautų Sąjungos Taryba. Nors Lenkija prieštaravo, Taryba vienbalsiai patvirtino konvenciją ir jos priedus.
1924 pradžioje suderinto Klaipėdos krašto konvencijos projekto pirmasis puslapis (Ženeva, 1924 03 06; Jungtinių Tautų archyvas Ženevoje)
Klaipėdos krašto konvenciją, pritarus Jungtinėms Amerikos Valstijoms, 1924 05 08 pasirašė Antantės valstybių ir Lietuvos Respublikos atstovai. Įgaliotieji atstovai pasirašė ir Laikinąją dispoziciją: Lietuva turinti tuojau pat vykdyti konvencijos ir jos priedų nuostatus. Lietuvos Respublikos Seimas Klaipėdos krašto konvenciją ratifikavo 07 20, Tautų Sąjungos įregistruota 10 03.
Klaipėdos krašto konvencija tapo tarptautinės teisės aktu. Ją sudarė 18 straipsnių: suvereniteto teisių Lietuvos Respublikai perdavimo, tranzito, reglamento, išlaidų (už administravimą per okupaciją) apmokėjimo, nuosavybės, pilietybės klausimai. Konstatuota, kad Klaipėdos kraštas (Statute išvardytos autonominės teisės) sudarys Lietuvos Respublikos suvereniteto vienetą. Svarbi konvencijos nuostata, kad Lietuvos Respublikos suverenumo krašte teisė be signatarinių valstybių sutikimo negali būti perduota jokiai šaliai. Lietuva privalėjo vykdyti priedų dėl Klaipėdos uosto administravimo ir tranzito per kraštą sąlygas. Tautos Sąjungos narės turi teisę kreiptis į tarptautinę bendriją, jeigu konvencijos nuostatų nebus paisoma. Lietuva sutiko, kad iškilę ginčytini klausimai būtų svarstomi Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunole Hagoje (1932 ten vyko Klaipėdos krašto byla), kurio sprendimas būtų galutinis.
Vokietija Klaipėdos krašto konvenciją pripažino teisėta ir iki 1939 03 ja rėmėsi. Konvencija, kaip tarptautinės teisės aktas, buvo galutinis Klaipėdos krašto suverenumo teisių Lietuvos valstybei pripažinimas.
L: M. Anysas Klaipėdos krašto Konvencija ir statutas Klaipėda 1933; J. Robinzonas Klaipėdos krašto Konvencijos komentaras 2 t. Kaunas 1934; M. Anysas Kova dėl Klaipėdos Chicago 1978; R. Valsonokas Klaipėdos problema Vilnius 21989.
587