klientèlė (lot. clientela – globa), Europos šalių socialinės priklausomybės forma. Žinoma nuo seno.
Pasak rašytinių šaltinių, pirmiausia klostantis socialinei nelygybei atsirado Apeninų pusiasalyje tarp etruskų, sabinų ir lotynų.
Nuskurdę giminaičiai, ateiviai ieškodavo patronų (globėjų) tarp galingųjų (turtingųjų) ir tapdavo jų klientais. Klientai iš patrono gaudavo žemės ir turėdavo jam atlikti karinę bei kitas prievoles. Romos respublikos ir imperijos laikais klientelės ryšiais su diduomene dažniausiai buvo susiję libertinai, dauguma plebėjų, kartais ištisos Italijos bendruomenės ir Romos provincijos. Šie ryšiai vėlyvosios Romos respublikos ir imperijos laikais dėl svetimšalių vergų gausėjimo ir centrinės valdžios stiprėjimo pamažu prarado ūkinę reikšmę, liko tik politiniai ir moraliniai.
Vėlyvaisiais viduriniais amžiais klientelė kai kur pradėjo keisti vasalinius ryšius.
17–18 a. klientelė ypač paplito Abiejų Tautų Respublikoje; tapo bajorų priklausomybės nuo didikų forma, vyraujančiu vidaus politikos reiškiniu. Didikai per savo klientelės bajorus ėmė kontroliuoti seimelius, darė įtaką Seimo nutarimams.
Lenkijoje didžiausią klientelę turėjo Zamoiskiai, Potockiai, Čartoriskiai, Lietuvoje – Radvilos, Sapiegos.
Vakarų Europoje, kitaip nei Abiejų Tautų Respublikoje, klientelė dėl įsigalėjusio absoliutizmo nepaplito.