koaguliãcija (lot. coagulatio – krešėjimas, stingimas), koloidinių dalelių sukibimas į stambesnius agregatus dėl adhezijos joms susidūrus. Dalelės susiduria vykstant Browno judesiams, sedimentacijai (dispersinei fazei atsiskyrus nuo dispersinės terpės), dalelėms judant elektriniame lauke, sistemą maišant, jai vibruojant ar dėl kitų veiksnių. Koaguliuojant koloidinė sistema susidrumsčia, joje atsiranda dribsnių pavidalo darinių flokuliatų (tokia koaguliacija vadinama flokuliacija), išsisluoksniuoja į sedimentacijai atsparias sistemas – atsiskiria koaguliatas (nuosėdos arba atskiras sluoksnis). Procesas, atvirkštinis koaguliacijai, vadinamas peptizacija. Kartais koaguliacija vyksta savaime, nes sistema stengiasi pereiti į mažesnės Helmholtzo energijos būseną, t. y. geba priešintis dispersinės fazės dalelių stambėjimui. Koloidinė sistema koaguliuoja pakėlus jos temperatūrą, maišant ar pridėjus koaguliantų, dažniausiai elektrolitų. Mažiausia koagulianto koncentracija, kuriai esant prasideda sparti koaguliacija, vadinama koaguliacijos slenksčiu. Elektrolitai veikia taip: padidėjus jonų koncentracijai tirpale dvigubasis elektrinis sluoksnis tampa plonesnis, todėl sumažėja energinis barjeras, neleidžiantis koloidinėms dalelėms susidurti ir koaguliuoti. Skiriama homogeninė koaguliacija (ir sistema, ir koaguliantas yra tos pačios būsenos) ir heterogeninė koaguliacija (skirtingų būsenų). Homogeninė koaguliacija (koaguliuoja liofilinės koloidinės sistemos) vyksta dėl koagulianto molekulių (jonų) ir adsorbuotų hidroksil‑, karboksi‑ arba fosfatogrupių sąveikos (susidaro netirpūs elektriškai neutralūs produktai). Heterogeninės koaguliacija priežastis – koloidinės sistemos ir koagulianto dalelių sulipimas arba tam tikros reakcijos, pvz., daugiavalenčių metalų hidrolizė. Jei kaip koaguliantai naudojami polimerai (polielektrolitai, polisilikato rūgštys), jų makromolekulės galas prisitvirtina prie koloidinės dalelės ir ją destabilizuoja. Kai tokios destabilizuotos dalelės suartėja, polimero molekulių fragmentai susipina ir susidaro patvarūs koaguliantai.
Koaguliacija svarbi technologiniams, biologiniams, atmosferos, geologiniams procesams, naudojama popieriaus, rišamųjų medžiagų gamyboje, maisto pramonėje, medicinoje (elektrokoaguliacija chirurgijoje), valant vandenį. Pvz., valomame vandenyje koaguliacija vyksta taip: dumblo dalelės, bakterijos, virusai turi neigiamąjį elektros krūvį, todėl įpylus geležies arba aliuminio druskų jų teigiamieji katijonai (Fe3+, Al3+) suriša vandenyje esančias koloidines daleles ir jos nusėda arba išfiltruojamos. Laikant suspensijas ir emulsijas koaguliacija yra nepageidaujama. Tuomet į koloidinę sistemą dedama stabilizatorių (jais gali būti tie patys koaguliantai, pvz., paviršinio aktyvumo medžiagos, tai priklauso nuo koloidinės sistemos kilmės, koagulianto koncentracijos, koaguliavimo sąlygų ir kita).