kolektyvinės derybos

kolektỹvinės derýbos, darbuotojų (dažniausiai vienos ar kelių profsąjungų) ir įmonės (ar įmonių grupės) atstovų derybos dėl darbo normų, sąlygų, užmokesčio, darbo saugos, darbuotojų įdarbinimo politikos. Kolektyvinės derybos gali vykti įvairiu lygiu: vietinių profsąjungų poskyrių, atskiros įmonės, bendros profsąjungos ar visos pramonės šakos. Kolektyvinės derybos pradedamos vienos šalių iniciatyva, šalių interesams ginti ar ginčui spręsti sudaroma darbo grupė. Kolektyvinės derybos turi būti vedamos sąžiningai, nevilkinamos. Per derybas abi šalys turi teisę pareikalauti viena iš kitos ir gauti visą su derybų klausimais susijusią informaciją. Šalys gali derėtis dėl darbo laiko trukmės, darbo grafiko, poilsio pertraukų, didesnių nei numato įstatymas išeitinių pašalpų atleidimo iš darbo atveju, viršvalandinio darbo apmokėjimo, apmokėjimo už kenksmingas darbo sąlygas, papildomų atostogų, papildomo sveikatos ar pensijinio draudimo ir kita. Derėdamosi dėl didesnio darbo užmokesčio profsąjungos gali to siekti netiesiogiai, tardamosi dėl kitų darbo sąlygų, pavyzdžiui, išsiderėti trumpesnę darbo savaitę, susitarti dėl ankstesnio išėjimo į pensiją ir kita. Gali būti deramasi dėl darbo stažo principų, tai yra kad būtų apsaugoti ilgiausiai toje darbovietėje dirbę darbuotojai. Esant būtinybei jie iš darbo turėtų būti atleidžiami paskutiniai ir vieni pirmųjų iš naujo priimami į darbą. Darbo stažo taisyklės leidžia apsaugoti vyresnio amžiaus darbuotojus, nes jų produktyvumas mažėja, todėl dažnai jie pirmiausia atleidžiami iš darbo. Kolektyvinės derybos laikomos baigtomis, kai pasirašoma kolektyvinė sutartis, surašomas nesutarimų protokolas arba kai viena šalių perduoda kitai šaliai pranešimą raštu, kad pasitraukia iš derybų. Sociologai tiria, kokią įtaką kolektyvinės derybos daro profsąjungų struktūrai, tikslams, laimėjimams, administracijos ir pavaldinių santykiams, kita. Kolektyvinių derybų terminą 19 a. pabaigoje pasiūlė M. B. Webb.