kolorimetrija

kolorimètrija (lot. color – spalva + gr. metreō – matuoju), mokslas apie spalvos matavimą, jos kiekybinį įvertinimą ir tyrimo metodus. Nagrinėja kolorimetrines sistemas (spalvos išreiškimo trispalvės sistemos), spalvų atgavą. Spalvą galima apibūdinti fiziologiniu spalvos suvokimu ir kolorimetriniu dydžiu. Fiziologinis spalvos suvokimas leidžia stebėtojui skirti spalvines veikmes, besiskiriančias spinduliuotės spektru ir intensyvumu, t. y. skirti objektus vieną nuo kito, jei jie skiriasi jų skleidžiamos šviesos spektru ir ryškiu. Spalvos suvokimas (spalvinis pojūtis) priklauso ne tik nuo spalvinės veikmės, bet ir nuo stebėjimo sąlygų: išankstinės spalvinės adaptacijos, fono spalvio, skaisčio ir kitų. Kolorimetrinė spalvos charakteristika yra trimatis vektorinis dydis, apibūdinantis spinduliuotę, vizualiai nesiskiriančią nuo spinduliuočių mišinio kolorimetrinėmis stebėjimo sąlygomis. Spalva kolorimetrijoje vienareikšmiškai nusakoma trimis nepriklausomais parametrais – spalvos koordinatėmis (tai tam tikros trispalvės sistemos 3 pagrindinių spalvų kiekiai, padedantys gauti reikiamą spinduliuotės pojūtį). Tokių trijų spalvų rinkinių, sudarančių spalvos koordinačių sistemą, gali būti daug. Dažniausiai naudojama standartinė RGB sistema (pagrindinės spalvos – raudona, žalia, mėlyna). Šioje sistemoje bet kurios spinduliuotės spalva reiškiama vektorine spalvos lygtimi: S = R′R + G′G + B′B; čia R′, G′, B′ – spalvos koordinatės, R, G, B – vienetiniai pagrindinių spalvų vektoriai.