kongrueñcija (lot. congruentia – sutapimas), dviparametrė kreivių aibė. Pvz., dviparametrę tiesių aibę (tiesių kongruenciją) sudaro paviršiaus normalės (normalioji kongruencija), dviejų paviršių bendros liestinės. Naudojama geometrinėje optikoje: atsispindėję ir lūžę šviesos spinduliai yra normalioji kongruencija.
Terminą diferencialinėje geometrijoje 1781 pradėjo vartoti Gaspardas Monge’as (Prancūzija).
2608
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.