kònsulas (lot. consul), senovės Romos pareigūnas. Respublikos laikotarpiu – vienas iš dviejų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų. Dviejų konsulų, tautos susirinkime renkamų vieniems metams, kolegija atsirado 6 a. pr. Kr. pabaigoje. Iki 367 pr. Kr. konsulais tapti galėdavo tik patricijai, vėliau vienas konsulų būdavo plebėjas. Konsulams priklausė aukščiausioji karinė ir civilinė valdžia: jie rengė rinkimus, šaukė tautos ir Senato susirinkimus, karo metu vadovavo kariuomenei. Konsulas galėjo skelbti įstatymus nesitaręs su antruoju konsulu ar atšaukti jo potvarkius. Išimtiniais atvejais Senatas suteikdavo konsului neribotą valdžią. Imperijos laikotarpiu konsulai buvo tik garbės pareigūnai; šių pareigų kartais siekdavo ir imperatoriai. Konsulo valdžios atributai: purpuriniais kraštais apsiūta toga (imperijos laikotarpiu toga visa purpurinė) ir kėdė iš dramblio kaulo; konsulo priešakyje einantys 12 liktorių nešdavo fascijas. Pasibaigus einamų pareigų laikotarpiui konsulas būdavo skiriamas provincijos valdytoju.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.